"Veido" archyvas

Nuo trečdalio iki 100 proc. – tiek iš įvairių fondų ir valstybės biudžeto finansuojamo projekto lėšų išlaidų tenka šalutiniams darbams ar prekėms.

“Veido” ekspertai apgailestauja: apmokėjus įvairių projektų administravimo, propagavimo, toli gražu ne visuomet reikalingų ekspertų samdymo ar poveikio analizės išlaidas, projektų esmei finansuoti lieka geriausiu atveju du trečdaliai lėšų, o kartais – katės ašaros.

Štai neseniai Kultūros ministerijoje vykusiame posėdyje pasidžiaugta projekto “Bibliotekos pažangai” sėkme, viešai paskelbta išleistų pinigų suma lito tikslumu. Aritmetika tokia: 2010 m. išleista 9,68 mln. Lt, iš kurių 12 proc. – valstybės biudžeto, kitos lėšos – Billo ir Melindos Gatesų fondo tikslinės dotacijos. Tačiau kai imi skaičiuoti, kiek išleista pagrindinėms reikmėms, o kiek papildomoms, išeina tokios proporcijos: įrangai, jos diegimui ir interneto ryšiui bibliotekose pagerinti – beveik 3,3 mln. Lt, mažiau nei trečdalis visų lėšų. Dar 2,7 mln. Lt kainavo bibliotekininkų ir gyventojų mokymas. O likusi dalis, 3,7 mln. Lt, skirta projektui administruoti, viešinti, visuomenės iniciatyvoms skatinti, projekto poveikiui vertinti.

Šiais metais projekto “Bibliotekos pažangai” biudžetas dar didesnis – daugiau kaip 14,7 mln. Lt, iš kurių valstybės biudžeto lėšos sudaro beveik 19 proc. Tai, žinoma, didelė parama bibliotekoms. Tačiau ar tie milijonai, visų pirma valstybės lėšos, išleisti tikrai pagrindiniam tikslui pasiekti?

Į biblioteką – interneto, bet ne naujų knygų

Štai vien projektui “Bibliotekos pažangai” administruoti – be mokymų ir kitų išlaidų – pernai išleista 1,5 mln. Lt. Projekto vadovas Kęstutis Juškevičius vardija: “Tai išlaidos projekto komandos, kurią sudaro beveik šimtas žmonių, atlyginimams, priedai projekte dalyvaujančių bibliotekų darbuotojams, taip pat lėšos komandiruotėms apmokėti ir pan.” Krizės metais galima tik pavydėti tokios gausios komandos, kuri, beje, tik organizuoja darbą, nes juk samdo kitus darbuotojus mokymams, tyrimams, ir tam turėjo dar 3,7 mln. Lt.

Galima sakyti – dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Tačiau pernai prie projekto Lietuva iš biudžeto prisidėjo 1,3 mln. Lt, šiemet – 2,8 mln. Lt. Ši suma didesnė, nei Lietuvos biudžetas išgalėjo pernai skirti visų viešųjų bibliotekų knygoms ir duomenų bazėms atnaujinti (2010 m. – 2,6 mln. Lt, 2011 m. – 3,3 mln. Lt). Pernai pagrindinės bibliotekų funkcijos priemonei – knygoms, Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentės Lolitos Varanavičienės skaičiavimu, vienam valstybės gyventojui valstybė skyrė 0,66 Lt, o tai vienas žemiausių rodiklių ES. Tarkim, Skandinavijos šalyse biblioteka per metus įsigyja knygų už 30–40 Lt vienam gyventojui.

Tad, kaip vilioja reklamos, į bibliotekas greitai eisime anūkui į Londoną el. laiško parašyti ar susimokėti už komunalines paslaugas. O va knygų pernai bibliotekos teįgijo 93,3 tūkst. egzempliorių. Vilniaus apskrities A.Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys pasakoja, kad jie pernai pajėgė įpirkti maždaug 2 tūkst. knygų. Žmonėms tenka užsirašyti į eilę ir laukti, kol kiti perskaitys knygą. “Negalima paneigti ir kompiuterizacijos projekto naudos, tačiau kai lygia greta neskiriama reikalingos sumos knygoms įsigyti, bibliotekos praranda savo prigimtinę misiją”, – apgailestauja bibliotekos direktorius.

Tačiau paanalizavęs ilgiausią projekto “Bibliotekos pažangai”, finansuojamo ir iš valstybės biudžeto, viešųjų pirkimų sąrašą, jame atrandi kažin ar šiandien gyvybiškai būtiniausių bibliotekoms ir jų lankytojams daiktų: 70 tūkst. apyrankių su projekto logotipais, 1640 kg ledinukų, 1302 namukus-taupykles, 302 sieninius laikrodžius, 500 pončų-skraisčių ir pan. K.Juškevičius aiškina, kad tai puikios dovanėlės įvairių akcijų metu. Vis dėlto bibliotekų lankytojams labiau reikėtų knygų.

Verslas laukė pagalbos, o ne propagandos

Ar pastebėjote, kad iš visų Vyriausybės ir ministerijų tinklalapių jau dingo toks krumpliaratis, simbolizavęs fantastišką per 5 mlrd. Lt vertės ūkio gaivinimo planą? Nebėra ir specialiai sukurto tinklalapio skatinimoplanas.lt. Vasario pabaigoje Ūkio ministerija informavo, kad planas buvo numatytas dvejiem metams, kurie štai ir baigėsi. Tačiau Valstybės kontrolė, analizavusi ES fondų pagalbą verslui, įžvelgė riziką dėl kai kurių ES paramos tikslų pasiekimo.

Pavyzdžiui, JESSICA fonde, iš kurio finansuojama būstų atnaujinimo programa, ir JEREMIE fonde, sukurtame smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai finansuoti, sukauptos lėšos naudojamos vangiai. Tragikomiškai šiandien skamba, kad 2–3 mlrd. Lt turėjo būti įlieti į naują pastatų renovavimo programą, pagal kurią lig šiol nerenovuotas nė vienas namas.

O kiek valstybės lėšų surijo tinklalapiai, reklama, logotipų kūrimas, tarptautinių fondų garsinimas, sudėtingos projekto vykdymo kontrolės mechanizmo stebėsena, t.y. kiek išėjo švilpuko garsui, o ne verslui pagelbėti, – įvertinti sunku, nes praktiškai neįmanoma suskaičiuoti, kiek valandų vien valstybės tarnautojai gavo algą už bandymą suskaičiuoti popierinę pagalbą. “Krumpliaračiai sukosi, dalis žmonių juos matydami gal manė, kad viskas labai energingai veikia. Tačiau visuomenei būtų daugiau naudos, jei būtų paieškota praktiškesnių pinigų panaudojimo būdų”, – neabejoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Gediminas Rainys.

Štai, pavyzdžiui, fiasko patyrusiai daugiabučių namų modernizavimo programai skatinti, viešinti ir administruoti per penkerius metus buvo numatyta skirti 35 mln. Lt, tiek, už kiek, ekspertų skaičiavimu, galima renovuoti dvidešimt daugiabučių. Jei konkurso rezultatai nebūtų buvę apskųsti teismui, 15 mln. Lt jau būtų išleista per pirmuosius dvejus metus. G.Rainio tvirtinimu, visiškai akivaizdu, kad renovacija stringa ne dėl viešinimo stokos. “Tad viešinti reikia, bet ne plakatais ar serialais, o projektui skirtais pinigais parengiant kelis pavyzdinius renovacijos modelius ir juos propaguojant”, – siūlo G.Rainys.

Kažin kokį efektą pasieks ir dar viena aplinkos ministro Gedimino Kazlausko investicija: 881 760 Lt, neskaičiuojant PVM, skirta… 44 serijų TV serialui “Kelias namo” kurti, nes ministrui atrodo, kad tai efektyviausias būdas informuoti namų šeimininkes apie gamtosaugą.

Ką duoda spalvinimo knygelės, apyrankės, marškinėliai

Abejotinos vertės visuomenei projektų apstu visose srityse. Laisvosios rinkos instituto ekspertę Kaetaną Leontjevą stebina, kad per patį sunkmetį valstybės biudžeto pinigai mėtyti nesvarstant, kokia bus jų nauda visuomenei.

Pavyzdžiui, pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomą Jaunimo politikos įgyvendinimo programą skiriama vis didesnė finansinė parama sunkiai apčiuopiamos naudos programoms ir projektams. Tarkim, priemonei “inicijuoti ir įgyvendinti tarpžinybinę ir tarpsektorinę veiklą, programas ir priemones” skirtos lėšos nuo 2008 iki 2009 m. išaugo net 48 proc. (nuo 301 iki 444 tūkst. Lt).

Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos stiprinimo programą 2008 m. išleista 3000 vnt. apyrankių su socialine reklama “Būk blaivus”, parengtas ir 1900 egz. tiražu išleistas mokomasis informacinis leidinys – spalvinimo knygelė pradinių klasių moksleiviams “Kas miške šauniausias?” O kuo susiję su uždaviniu “ugdyti visuomenės sveikatą, formuojant sveikos gyvensenos pagrindus”, pavyzdžiui, akcija “Užleisk vietą”, raginanti užleisti vietas nėščiosioms ir tėvams su mažamečiais vaikais visuomeniniame transporte, ar kalėdinis sveikinimas vienišam žmogui, transliuojamas LTV? Arba 2009 m., esant didžiuliam biudžeto deficitui, per akciją kūdikiams dovanoti marškinėliai su užrašu “Gimiau nerūkanti/s”.

Tikslas – procesas, o ne rezultatas

Pinigų švaistymą liūdnai pagarsėjusiame projekte “Vilnius – Europos kultūros sostinė” tebetiria teisėsaugos institucijos. Tūkstantmečio paminėjimo renginių sumažėjo, bet pinigų išleista su kaupu. El. bilieto projektui įgyvendinti skirti 19,3 mln. Lt (iš jų 14 mln. Lt – ES) panaudoti, tačiau dalis projekto nerealizuota, todėl Vilniaus savivaldybė privalės ES grąžinti beveik 5 mln. Lt. Nacionalinė elektroninės sveikatos sistema neveikia, nors pinigai išleisti.

O kur dar mažesni projektėliai, kaip kad skirti politikų artimiesiems – snieglentėms ar dar kam propaguoti, kurių tikrasis uždavinys yra susikurti darbo vietą, kitų projektų tikslas – išlaikyti nebaisiai kam reikalingas valstybės institucijas. Dažną projektą, ekspertų manymu, galima realizuoti už dešimteriopai mažesnę sumą, bet juk didžioji lėšų dalis nukeliauja darbuotojų darbo užmokesčiui, tik jis apskaitomos ne kaip administravimas, o kaip ekspertinis darbas. Tačiau apie 70 proc. lėšų “suvalgantis” ekspertinis ir kitoks darbas, remiantis projekto aprašu, dažnai visiškai nereikalingas projekto tikslams pasiekti.

K.Leontjeva pabrėžia, kad abstraktūs tikslai lemia tai, jog veiklos tikslu tampa procesas, o ne konkretus rezultatas. Pavyzdžiui, užuot siekę sumažinti jaunimo nedarbą iki konkretaus procento, jaunimo politikos įgyvendinimo programos vykdytojai išsikelia tikslą “sudaryti sąlygas jaunimui būti aktyvia visuomenės dalimi, plėtojant jaunimo politiką tarptautiniu, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis”. Nesant galutinio nustatyto tikslo, tokią programą galima įgyvendinti amžinai.