Vieša paslaptis, kad alternatyviosios energijos gamintojai ES skiriamų lėšų ir viešąjį interesą atitinkančių paslaugų (VIAP) pyrago dalybose galėtų vienas kitam gerklę perkąsti. Tačiau kai stojama prieš stambias valstybines elektrines ar naujos atominės jėgainės statybą, demonstruojama sutelktinė vienybė.

Praėjusią savaitę Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos surengtame seminare “Energetikos strategija ir atsinaujinantys energetiniai ištekliai” Lietuvos vėjo energetikos asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas atvirai pareiškė, kad metas baigti svaičioti apie branduolinę energetiką. “JAV mokslininkai neseniai pateikė duomenis, rodančius, kad iš saulės energijos išgaunamos elektros kilovatvalandė dėl tobulėjančių technologijų nuolat pinga, o branduolinės energijos kilovatvalandė, priešingai, brangsta. Kodėl? Todėl, kad visuomenė vis labiau linkusi rūpintis savo saugumu. Tad kalbas apie naujos atominės elektrinės statybą laikyčiau valdininkų strateginiu aklumu”, – sakė S.Paulauskas, rekomenduodamas verslininkams nekišti pinigų į pasenusias energijos rūšis.

Pasak mokslininko, energetikos kultūra pasaulyje perėjo tris pakopas. Pirmoji – tai deginimo kultūra: ką randam, tą sudeginam. Kai pamatom, kad dėl padidėjusios taršos tampa sunku gyventi, pradedam mąstyti apie ekologiškesnes kuro rūšis, pavyzdžiui, biokurą. “Tačiau vien Lietuvoje dėl sąsajų su ugnimi kasmet žūsta apie 170 žmonių, ir dažniausiai tai nutinka žiemos, arba šildymo sezono, laikotarpiu. Taigi tokia energetika taikiu metu žudo žmones”, – pridūrė lektorius.

Trečioji pakopa – energijos, išgaunamos be degimo procesų, vartojimas. Tačiau jam statomi dirbtiniai barjerai. “Nors Lietuvoje vėjo energetika tesudaro 2,37 proc. bendro suvartojimo, valdininkai išsigando, kad augame pernelyg sparčiai ir tai gali kelti pavojų elektros perdavimo tinklams. Iš tiesų tėra klausimas, kokiu būdu racionaliausia saugoti iš atsinaujinančių išteklių pagamintą elektros energiją. Nagrinėjame aštuonias energijos kaupimo technologijas, iš kurių perspektyviausios – hidroakumuliacija, oro akumuliacija ir elektromobilių tinklas”, – pasakojo Vėjo energetikos asociacijos prezidentas.

Neseniai elektros perdavimo tinklą valdančios bendrovės “Litgrid turtas” generalinis direktorius Virgilijus Poderys yra pareiškęs, kad vėjo elektros supirkimo tarifus reikėtų mažinti, nes jau šiuo metu ketinamų statyti vėjo jėgainių gamybos pajėgumai sudaro 1300 megavatų (MW), arba tiek pat, kiek anksčiau turėtos Ignalinos atominės elektrinės. Šiuo metu prie elektros perdavimo tinklų prijungta 161 MW instaliuotos galios vėjo jėgainė. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas tarifas už tokios energijos kilovatvalandę – 30 ct.

Netobulas, bet priimtinas

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas pabrėžė, kad valdžioje esantiesiems tenka rūpintis ne vien gražios ateities vizijomis, bet ir tuo, kaip išgyventi kelis artimiausius dešimtmečius. Būtent į tai orientuotas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kuriam Seimas po ilgų svarstymų pagaliau pritarė. Parlamentarų pavasario sesijai atidėta tik šio įstatymo priėmimo stadija, kurios metu didelių diskusijų neturėtų kilti, jeigu, žinoma, po savivaldybių rinkimų neįvyks reikšmingų politinių perversmų. “Manau, itin tobulo įstatymo nesukūrėme, tačiau esminiai dalykai atspindėti. Kadangi turime neišnaudotų biomasės išteklių – pirmiausia juos ir turime naudoti, nes nei saulės, nei vėjo energija neįsisavinama per vieną dieną”, – pabrėžė J.Šimėnas.

Didžiausios diskusijos rengiant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą vyko dėl fiksuoto tarifo įteisinimo. Šiuo metu numatomas dvylikos metų investicijų atsipirkimo laikotarpis, kuris galioja ribotam pagamintos energijos kiekiui, nes neteisinga būtų privačių investicijų grąžą beatodairiškai užmesti vartotojams ant pečių. Fiksuotas tarifas būtų nustatomas tuo metu, kai gaunama teisė elektros energiją gaminti. Tarifas susideda iš dviejų dalių: pirmoji – tos dienos elektros energijos kaina biržoje (šiuo metu ji būtų maždaug 18 ct už kilovatvalandę), antroji – konkurso būdu laimėtas tarifo priedas (šiandien jis sudarytų 12 ct/kWh). Kylant energijos kainai biržoje, atitinkamai mažėtų antroji, iš VIAP lėšų sumokama dalis. Todėl jei elektros kaina biržoje greičiau nei per dvylika metų peržengtų bendro 30 centų tarifo ribą, VIAP lėšų gamintojas netektų, o valstybė sutaupytų lėšų tolesnei atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai.

Tiesa, opozicijai atstovaujantis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Jonas Pinskus nenutylėjo, kad besiplečianti atsinaujinančių išteklių energetika greičiausiai neturėtų įtakos Lietuvos elektrinei tenkančioms VIAP lėšoms, nes brangią energiją iš importuojamo kuro gaminanti įmonė naujo bloko statybai yra paėmusi banko paskolas, už kurias garantavo valstybė. “Todėl Elektrėnams, tiekiantiems maždaug pusę šalyje suvartojamos elektros, ir toliau už kilovatvalandę mokėsime po 32 centus, nors biržoje elektra kainuoja gerokai pigiau”, – prognozavo J.Pinskus.

Vandens energija pristabdyta

Kaip atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros direktyvas sprendžia artimiausi kaimynai? Latvija, pasak J.Šimėno, jokių sunkumų neturi, nes trijose didelėse ant Dauguvos stovinčiose hidroelektrinėse jau dabar gaminama pusė šaliai reikalingos elektros ir pagal šį rodiklį Latvija užima antrą vietą ES. Todėl elektros importą užpernai, sumažėjus vartojimui, ji galėjo sumažinti 16,8 proc., o pernai – dar 27,6 proc. Per pavasario ir rudens potvynius dalį atliekamos energijos latviai netgi parduoda mums.

“Labiausiai apgailestauju, kad rengiant įstatymą nepavyko įveikti populizmo dėl hidroelektrinių plėtros. Tačiau tobulėjant technologijoms investuojantieji į hidroenergetiką turės daugiau galimybių. Žinau, kad netgi Nemune ties Kaunu planuojama įrengti nepatvankinę hidroelektrinę, kuri, tiesa, generuotų keliolika kartų mažiau energijos už Kauno HE, tačiau ir tai būtų svarbus indėlis į atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, – kalbėjo Seimo komiteto pirmininkas.

Energetikos ministerijos atstovas Žygimantas Vaičiūnas, remdamasis spalio mėnesį pristatyta Nacionaline energetinės nepriklausomybės strategija, nurodė, kad geriausios perspektyvos artimiausią dešimtmetį planuojamos vėjo ir biomasės energetikai: taip pagaminta elektros energija 2020 m. turėtų sudaryti 18 proc. šalyje suvartojamos elektros. “Bet tebėra atviras klausimas, ar Lietuvos sąlygomis saulės energija gali būti konkurencinga. Pirmoji 0,0179 MW galios saulės elektrinė šalyje įrengta tik pernai”, – teigė ministerijos atstovas.

Jėgainės, nepateikiančios energijos

Kone didžiausios diskusijos seminare kilo dėl biojėgainių. Aplinkos vadybos ir audito instituto direktorius Rimantas Budrys pareiškė, kad šiuo metu savivaldybių statomos biojėgainės, perdirbsiančios pagal ES direktyvas privalomą kiekį bioskaidžių atliekų, į elektros tinklus nepateiks nė vienos kilovatvalandės, nes visa jų gauta energija bus suvartojama vietoje ir dar papildomai perkama rusiškų dujų. “Iš esmės šios jėgainės iš surinktų atliekų garins vandenį, tačiau nepateiks jokio produkto. Nuotekų dumblui tvarkyti jau skirta pusantro milijardo, biojėgainėms – dar 450 mln. Lt. Tačiau ateityje atsiskaitydami už biojėgainėms panaudotas ES lėšas galime turėti keblumų, nes jose negaminama elektros energija”, – įspėjo R.Budrys.

Pagal atliekų tvarkymo strategiją vandens nuotekų valymo įrenginių metatankuose sukauptas dumblas turėjo būti maišomas su biojėgainėse perdirbtų bioskaidžių atliekų likučiais, iki 30 proc. pakeliančiais minėto dumblo energetinę vertę, ir šis mišinys naudojamas biodujoms gaminti. Tačiau šiandien, kai nuotekų valymo įrenginiai plėtoja savus projektus, iš bioskaidžių atliekų pagamintas produktas tampa niekam nebereikalingas. R.Budrio tvirtinimu, jokioje kitoje ES šalyje taip nesielgiama.

“Veidui” pasiteiravus, ar egzistuoja pigesnių už džiovinimą būdų vandeniui iš bioskaidžių atliekų atskirti, R.Budrys neslėpė, kad tokių būdų yra, ir visi jie reikalauja gerokai mažiau energijos. “Visa esmė – įranga. Kadangi atliekų džiovinimas ekonomiškai neefektyvus, tam skirtą įrangą, civilizuotame pasaulyje neturinčią paklausos, galima įsigyti gerokai pigiau. Jokios kontrolės, o ir specialistų, išmanančių perdirbimo technologijas, mūsų savivaldybėse nėra. Negi nepastebėjote, kaip pasikeitė valdininkų korupcinių žaidimų laukas: anksčiau neskaidrius sandorius būdavo saugiau sudarinėti su vietos partneriais, o dabar jūsų, žurnalistų, aktyvaus dėmesio dėka mažesnė rizika jiems pasitelkti užsienio tiekėjus. Štai kodėl lietuviams aplinkosaugos projektuose dažniausiai telieka statybos darbai, o užsieniečiai stebisi, kaip mums, sumokantiems daugiau negu jie prašo, lengva gyventi”, – ironizavo Aplinkos vadybos ir audito instituto vadovas.