Prostitucijos verslas Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, pastaruoju metu įgyja naujų formų. „Veido“ žvilgsnis į prostituciją Lietuvoje.

„Mėnesio atlyginimą, kurį gaudavau anksčiau dirbdama parduotuvėje, kartais pasiseka uždirbti per keletą dienų. Vieną kartą per savaitę pavyko gauti beveik du tūkstančius litų“, – savo kūno uždarbiu didžiuojasi viename Lietuvos didmiesčių sekso paslaugas teikianti mergina (vardas redakcijai žinomas).
Pusvalandį malonumų vyrams ji įkainojo 100 Lt. Be to, nors ir retai, pasitaiko, kad klientai perka „viską“ ir prostitutei sumoka 200 Lt. Visus savo klientus prostitucija besiverčianti mergina šiandien randa internetu. Kaip jauką ji naudoja viename interneto tinklalapių paskelbtą atvirą savo fotografiją.
„Gali būti, kad kitos merginos siūlo visai kitokias kainas, bet klientai ir taip visada derasi. Vien buto nuoma kainuoja 400 Lt per savaitę. Brangu, bet ką padarysi“, – pasakoja prostitutė.
Ši mergina, žurnalistams prabilusi apie prekybą savo kūnu, yra viena iš vadinamųjų „indoor“ (liet. “uždarų durų”) prostitučių, sekso paslaugas teikiančių už uždarų durų – namuose, viešbučiuose, klubuose, baruose, masažo salonuose, viešnamiuose. 2008 m. atlikti skaičiavimai parodė, kad namuose dirbančios merginos sudaro maždaug pusę Lietuvos prostitučių.
Maždaug prieš dešimtmetį, vos atsivėrus keliams į Europą, didelė dalis Lietuvos prostitučių iš nuomojamų butų išvažiavo dirbti į Europos viešnamius. „Veido“ kalbinti ekspertai tikina, kad nėra ko stebėtis prostitučių mobilumu ir migracija – juk seksas yra verslas, todėl tokį amatą pasirinkusios moterys pasveria, kur gali uždirbti daugiau.
Į Vakarus, kur gali tikėtis didesnio uždarbio, masiškai emigravo prostitutės ne tik iš Lietuvos, bet iš visos Rytų Europos. Rezultatas – „The Economist“ savo publikacijoje prieš kelis mėnesius paskelbė, kad sekso paslaugų pramonę Didžiojoje Britanijoje ištiko recesija. „Seksas jau nebeparduodamas“, – rašo „The Economist“. Meilės duona lietuvių pamėgtoje saloje apkarto dėl ateivių iš Rytų Europos: pilni imigrančių viešnamiai neregėtai sumažino sekso paslaugų kainas, todėl britų prostitutės priverstos klientams taikyti nuolaidas ir nebežino, kaip susimokėti brangstančią nuomą.
Smūgį prostitucijos verslui sudavė ir taikyta ne viso darbo laiko sistema bei ekonominės priežastys. Dabar klientai turi rinktis: mokėti už seksą prostitutei ar būsto paskolos įmokas bankui. Skaičiuojama, kad Didžiojoje Britanijoje sekso pirkėjų sumažėjo trečdaliu.
Šios problemos Lietuvos sekso rinkai svetimos, nors pastaroji ekonominė krizė taip pat pakoregavo ir prostitučių įkainius (labiausiai – stoties rajone), ir klientų srautus. Bet vargu ar šiuos nežymius svyravimus tai į vieną, tai į kitą pusę pavadinsi sekso verslo recesija.
Tačiau kalbant apie sekso pramonę Lietuvoje verta atkreipti dėmesį į keletą naujų tendencijų. Ekspertai pastebi įvykusį nelegalaus prostitucijos verslo Lietuvoje lūžį – jis stipriai pasikeitė ir pasiekė naują kokybės lygį.

Sekso pramonė brangsta ir išmanėja

Kitatautės merginos purvinuose butuose – jau praeities reliktas, o gatvės prostitučių greitai liks tik sostinėje. Todėl jei prostitutėmis įsivaizduojate pusamžes, bedantes, kažkada buvusias blondines moteris, šmirinėjančias stočių ir turgaviečų prieigose, – klystate. Šiandien prostitucijos versle Lietuvoje sukasi milijonai, o jam vadovauja ne primityvūs sąvadautojai, o išsilavinę verslininkai, kurie planuodami savo veiklą iš anksto konsultuojasi su brangiausiais teisininkais. Pavyzdžiui, kol teismai neišaiškino, kad prostitucija nebūtinai reiškia lytinį aktą, masažų salonų savininkai bandė įrodyti, kad „masažas iki laimingos pabaigos“ ir lytinės aistros patenkinimas yra leidžiamas Lietuvos įstatymų.
Pastaraisiais metais, po kelių pareigūnų operacijų Klaipėdos ir Vilniaus striptizo klubuose „Paradise Strip Club“ ir „Escape“ bei masažo salonuose, sąvadautojai patobulino veiklos maskavimą, perprato pareigūnų darbo metodus, todėl nustatyti pelnymosi iš kito asmens prostitucijos atvejus teisėsaugai darosi vis sunkiau. Tiems, kuriems prostitucijos verslą pavyksta sumaniai užmaskuoti legaliomis pramogomis, jis tampa pelninga veikla.
„Su FNTT pareigūnais esame suskaičiavę, kad vienas striptizo klubas per metus iš prostitucijos gali gauti kelis milijonus litų pajamų ir vien per dieną uždirbti 100 tūkst. Lt, – pasakoja Klaipėdos organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas Valdas Narutavičius. – Vien tokių klubų patalpų nuoma kainuoja keliasdešimt tūkstančių litų, juose iš tiesų labai brangu. Alkoholio kainos ten būna dirbtinai didelės, pavyzdžiui, butelis šampano kainuoja pusantro tūkstančio litų. Pramogauti atvykę užsieniečiai už legalias ir nelegalias pramogas per vakarą gali išleisti po 60 tūkst. Lt.“
Prostitučių paslaugos Lietuvoje tapo ištisa pramone, į kurią įkinkyti įvairūs tarpininkai, užsakovai, vežėjai ir t.t. Žinoma, kiekvienas gauna dalį atlygio už savo funkciją grandinėje tarp kliento ir prostitutės. Tarpininkais tampa viešbučių darbuotojai, taksi vairuotojai, kurie turtingus klientus atveža į klubus. Pramogų vietos už dosnų klientą atsiskaito su taksi vairuotoju pagal nustatytą tarifą.
Tokiose „kontorose“ galioja ir vidaus taisyklės su nuobaudų sistema. Pagal jas pinigai, gauti už sekso paslaugas, padalijami tokiomis dalimis, kad mergina, pamaloninusi klientą, gauna pusę arba mažesnę sumą. Didesnė dalis nusėda bendrame fonde. Maža to, jei merginos laiku nepasirodo savo pamainoje ar gauna pretenzijų, gali prarasti dalį užmokesčio.
Keičiantis kokybei atsiranda ir naujų klientų paieškos kanalų. Moderniosios technologijos neaplenkia ir Lietuvoje nelegalios prostitucijos. Merginos pačios pasiskelbia internete, o klientas iš karto gauna nuotraukas ir gali išsirinkti labiausiai patinkančią merginą. Žinoma, jos pažymi galinčios pamaloninti „dosnų džentelmeną už paramėlę“.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius sociologas Artūras Tereškinas svarsto, kad kai nemaža dalis sekso rinkos persikėlė į socialinius tinklus ir pokalbių svetaines internete, galima daryti prielaidą, jog mažėja prostitucija gatvėse. „Uždarų durų prostitutės turi galimybę būti išrankesnės klientams, imti daugiau už savo paslaugas, geriau kontroliuoti savo darbo grafiką, mažiau priklausyti nuo sutenerių, patirti mažiau išnaudojimo ir fizinės prievartos nei gatvės prostitutės“, – lygina sociologas.
Atsirado ir bendravimo su klientais realiuoju laiku galimybė. „Darbdaviai“ siūlo merginoms dirbti tiesiai iš namų. Kad gautum 4 tūkst. Lt per mėnesį ir pastogę mieste, kuriame bus darbo vieta, užtenka įsijungti kompiuterį ir bendrauti su pašnekovu. Na, o teisėsauga ir čia praktiškai bejėgė. Šiaulių apskrities policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyriausioji tyrėja Aurelija Pranckienė pabrėžia, kad naująsias technologijas pasitelkusius šiuolaikinius sąvadautojus susekti sunku, nes serveriai dažniausiai yra ne Lietuvoje.

Prostitutės skiriasi tik kaina

Kad ir kur prostitutės dirbtų – Lietuvoje ar užsienyje, visur galioja bendra taisyklė: jos pačios iš savo kūno uždirba mažai. Dažna jų daugiau nei pusę uždarbio atiduoda sąvadautojams, nemažai lėšų reikia ir šiai profesijai tinkamam būstui išlaikyti. Maža to, sekso paslaugų rinką nuolat iškraipo naujos merginos, kurių padaugėja rudenį, kai prasideda mokslo metai ir šildymo sezonas, – jų įkainiai gali būti gerokai mažesni nei šio verslo „senbuvių“.
„Prostitucijos versle sukasi dideli pinigai, bet jie pasiekia organizatorius, o ne paslaugų teikėjas. Merginoms lieka labai mažai pinigų, o kai kurios ir nieko negauna“, – teigia Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros lektorė Brigita Palavinskienė.
Lietuvoje sekso paslaugų pasirinkimas platus – nuo dirbančių gatvėje iki prabangių prostitučių privačiuose vakarėliuose. Kitaip tariant, kūnišką aistrą galima patenkinti ir už dešimt, ir už dešimt tūkstančių litų.
Žemiausio lygio yra gatvės merginos. Čia parduodamo sekso kainą lemia pačių prostitučių poreikiai, nes beveik visada kupiūra, kurią išsitrauks klientas, priklauso nuo to, kokios sumos ir kaip skubiai reikia narkotikams.
Pavyzdžiui, Vilniaus stoties prieigose, kur bene visą parą galima rasti prostitučių, jų paslaugų kainos svyruoja nuo 10 iki 70 Lt. Matematika čia paprasta: vos šeštadalis dienos uždarbio tenka maistui, kurio reikia namuose, o didžiąją sumą reikia atiduoti už narkotikus, kuriuos vartos ne tik prostitutė, bet ir jos išlaikytinis.
„Gatvėje nėra jokių pinigų ir uždarbio, ten laukia tik badas ir ligos. Visos gatvės moterys pirmiausia tapo priklausomos nuo narkotikų, o tik tada pasirinko pardavinėti save, – pasakoja ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis. – Kad per dieną jos susirinktų 100 Lt dozei ir bent 20 Lt maistui, vidutiniškai reikia aptarnauti bent penkis klientus.“
Gatvės prostitutės dirba sunkiausiomis ir pavojingiausiomis sąlygomis, patiria smurtą ir prievartą, o klientai, gavę ko nori, neretai atima paskutinius jų pinigus. Prostitučių kaita paprasta: vienos miršta – ateina kitos. Vidutiniškai moterys gatvėje išdirba penkerius metus.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus Prevencijos grupės vyresnysis specialistas Miroslavas Pažusinskis pabrėžia, kad prostitutės nereaguoja į administracinių teisės pažeidimų nuobaudas ir vadovaujasi vieninteliu šūkiu: dirbau, dirbu ir dirbsiu. Tiesa, septynerius metus reiduose dalyvaujantis pareigūnas mato ir kitokių istorijų, kai prostitutės sugeba išsigydyti priklausomybę nuo narkotikų, kad tik tokiu pačiu būdu uždirbtų daugiau.
„Pasitaiko, kad jos susigriebia, padaro svarbų žingsnį – atsisako narkotikų ir išsinuomoja butą. Kartais nė nepasakytum, kad kai kurios merginos buvo nusiritusios iki stoties lygio“, – pažįstamais veidais kartais stebisi pareigūnas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.