Dešimt į vieną vietą – įveikę tokį konkursą į Lietuvą grįžo dar keli mokslininkai, paneigdami mitą, kad protų nutekėjimas negrįžtamas.

„Partekėjusių“ protų desantas Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute vis didėja. Vien šiais metais iš JAV, Prancūzijos, Suomijos, Lenkijos, Portugalijos sugrįžo aštuoni. „Netiesa, kad svetur dirbantys mokslininkai nenori grįžti į Lietuvą – daug jų kelerius metus ieško darbo vietos čia grįžti. Mūsų institutas laimėjo ES paramą projektui, pagal kurį galėjo įdarbinti devynis mokslininkus, ir į tas devynias vietas pretendavo per 70 užsienyje dirbančių mokslininkų“, – pasakoja instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas dr. Daumantas Matulis, pats prieš keletą metų grįžęs į Lietuvą iš JAV.
Asociacijos „Futura Scientia“, skatinančios į Tėvynę sugrįžusių ir pasaulyje pasklidusių lietuvių mokslininkų bendradarbiavimą, duomenų bazėje – 550 užsienyje dirbančių lietuvių mokslininkų ir doktorantų. Dalis jų grįžtų, tačiau, apgailestauja Biotechnologijos instituto direktorius prof.dr. Kęstutis Sasnauskas, daug metų skundžiamės protų nutekėjimu, kuriamos jų susigrąžinimo programos, tačiau nėra nė vienos realios, kuri padėtų mokslininkams grįžti į Lietuvą.

Grįžti į Lietuvą padėjo ES

Kiek iš būrelio Biotechnologijos instituto mokslininkų, grįžusių iš užsienio, šiandien būtų Lietuvoje, jei ne ES fondų parama? Dauguma sako vis tiek ieškoję galimybės grįžti, gal tik šis procesas būtų užtrukęs. Štai D.Matulis po biochemijos studijų Vilniaus universitete 1993-iaisiais išvažiavo į JAV ir ten praleido beveik dvylika metų. Minesotos universitete apgynė daktaro laipsnį, dirbo šiame universitete, vėliau Pensilvanijoje, koncerne „Johnson & Johnson“. Apsisprendęs grįžti į Lietuvą D.Matulis, dar būdamas JAV, trejus metus intensyviai ieškojo darbo. Mokslininkui pavyko laimėti ES Marie Curie programos grantą, skirtą mokslininkų mobilumui skirtingose šalyse skatinti, ir tai jam atvėrė Biotechnologijos instituto duris.
Dabar D.Matulis padeda „partekėti“ į Lietuvą kitiems užsienyje dirbantiems protams. Jis prisidėjo prie visų instituto vedėjų tris mėnesius rengtos paraiškos minėtam ES finansuojamam projektui, ir pavyko patekti tarp 4 proc. laimėtojų – finansuotos šešiolika iš 311 konkurse dalyvavusių mokslo institucijų. Trejų metų projektui gauta 1,6 mln. eurų, o dalis šių lėšų skirta kitose šalyse dirbantiems mokslininkams pritraukti.
„Į pokalbį buvo atvažiavę vokiečių, amerikiečių. Tačiau Lietuvoje mokslininkams siūlomos sąlygos nekonkurencingos – per maži atlyginimai, pernelyg sudėtinga įsikurti, per daug didelė biurokratija visose srityse. Bet svetur dirbančių lietuvių susidomėjimas buvo didelis“, – vardija D.Matulis, beje, ir pats neslepiantis, kad JAV gaudavo penkiskart didesnį atlyginimą, palyginti su tuo, kurį gavo tik grįžęs į Lietuvą.
Dėl vietos ES finansuojamame projekte galėjo varžytis ir Lietuvoje dirbantys mokslininkai. Sugrįžę iš užsienio mokslininkai automatiškai nėra geresni už neišvažiavusius, kaip pabrėžia D.Matulis, tačiau jie dažnai būna aktyvesni, plačiau išsilavinę, turėję galimybę dirbti su moderniausia įranga ir technologijomis.
Instituto direktorius prof. dr. Kęstutis Sasnauskas pastebi, kad mokslininkams labai praverčia ne tik užsienyje įgyta patirtis, bet ir ryšiai: jie kviečiami į konferencijas, tarptautines programas, be to, norint dalyvauti europinių programų konkursuose reikia nurodyti užsienio partnerį, tad čia praverčia parvykusiųjų ryšiai. „Šiuolaikiniame pasaulyje mokslininkai mobilūs, tai tampa vos ne privalomu dalyku“, – pabrėžia K.Sasnauskas.
Biotechnologijos instituto „užsieniečių“ desantas užsienyje baigė daktarines ir podaktarines studijas, stažavo, dirbo mokslo įstaigose. Dr. Simonas Laurinavičius į Lietuvą grįžo po dešimties metų Suomijoje, dr. Rasa Rakauskaitė – po septynerių JAV, Merilando universitete, dr. Linas Mažutis – po šešerių Prancūzijoje, Strasbūre, po to Harvardo universitete JAV, dr. Ieva Mitašiūnaitė – po ketverių Prancūzijoje, dr. Visvaldas Kairys – po aštuoniolikos metų JAV ir Portugalijoje, dr. Vytautas Smirnovas – po aštuonerių Lenkijoje, Vokietijoje, Dortmundo universitete, po to JAV, Klivlande. Visi jie sakosi planų visai išvažiuoti iš Lietuvos neturėję, tik norėję įgyti patirties.
Tiesa, grįžus kontrastai akivaizdūs. „JAV tyrimams skiriamos milijoninės sumos ir gali įgyvendinti daug ambicingesnes idėjas. Bet maniškėms įgyvendinti kol kas užtenka šimtų tūkstančių“, – juokiasi iš JAV grįžęs V.Smirnovas, pridurdamas, kad, be finansinių, Lietuvoje didžiuliai ir biurokratiniai kontrastai.

Biurokratija žlugdo mokslą
Masiškesnį mokslininkų grįžimą stabdo biurokratinis mokslinių grantų skyrimo mechanizmas. „Ten tiek popierizmo, kad abejoju, ar galėjo paskatinti grįžti nors vieną užsienyje dirbusį mokslininką. O galėtų būti labai paprasta aukštajame moksle galiojanti krepšelių schema – norintis grįžti susiranda darbo vietą ir konkurso būdu pretenduoja į krepšelį su geru atlyginimu. Tokių krepšelių metams galėtų būti skiriama, tarkim, dešimt. Mokslo įstaigos būtų suinteresuotos gauti patyrusių darbuotojų, o svetur dirbantiems mokslininkams atsirastų galimybė grįžti, nes dabar mokslo įstaigos ištekliai priimti naujų darbuotojų riboti“, – siūlo K.Sasnauskas.
Užsienio šalys mokslininkus vilioja ir startiniu finansiniu paketu, skirtu mokslo tyrimams.
Svetur dirbusius mokslininkus grįžti atbaido ir smulkmeniška kontrolė, dirbti trukdanti viešųjų pirkimų sistema. Suomijoje dirbęs S.Laurinavičius stebisi, kad viešieji pirkimai galioja net mokslininko gauto vardinio granto pinigams. Suomijoje juos galima naudoti savo nuožiūra, o mokslininkas stengiasi tai daryti kuo efektyviau, nes jei nepasieks rezultato, kitąkart negaus finansavimo.
D.Matulis pasakoja, kad, JAV iki 16 val. užsisakęs reagentą tyrimams atlikti, kitą rytą septintą valandą jį jau gaudavo, be to, iki 1 tūkst. dolerių sumos pirkimų niekas netikrindavo. O pas mus net pieštukui įsigyti reikia viešųjų pirkimų. Blogiausia, kad po visų mėnesius trunkančių viešųjų pirkimų procedūrų prekes dažniausiai nuperki gerokai brangiau, negu galėtum pirkdamas tiesiai, be konkursus laimėjusių tarpininkų.
Arba štai įsakymą dėl ES finansuojamų mokslo, studijų ir verslo slėnių steigimo švietimo ir mokslo ministras pasirašė 2008 m., bet net pastatai dar nepastatyti. Aparatūros sąrašas patvirtintas 2008 m., o ji perkama bus 2012 m. – kai kas bus pasenę, bet sąrašo keisti negalima. „Absurdų absurdas, nuo kurio labai kenčia mokslo konkurencingumas“, – piktinasi K.Sasnauskas.
Svetur dirbę mokslininkai stebisi, jog Lietuvoje ne tik mokslo, bet ir daugelyje kitų sričių koncentruojamasi ne į tai, kad būtų pasiektas rezultatas, kad būtų patogu dirbti ir gyventi, bet į visa apimančią kontrolę. „Žinoma, kiekvienas žmogus laisvas pasirinkti, kur jam gyventi, tačiau Lietuva turi daryti viską, kad tokia vieta būtų mūsų valstybė“, – sako švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.
Taigi valstybei belieka apsispręsti: arba mažinti studentų skaičių universitetuose, kad už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus nerengtume specialistų kur kas turtingesnėms šalims, arba, jei mano, kad šie protai reikalingi mūsų valstybės pažangai, kurti jiems darbo vietas. D.Matulis pateikia tokią paralelę: Kopenhagoje esančiame biomedicinos mokslų slėnyje – 660 mokslo daktarų, mūsų – 25, vadinasi, atsiliekame vos ne 30 kartų, nors gyventojų skaičiumi skiriamės mažiau nei dukart.
Pasaulis eina ta linkme, kad reikės vis daugiau tyrėjų. Lietuva tokio ateities scenarijaus neneigia, tad protinga būtų ne tik patetiškai kalbėti apie protų susigrąžinimą – nemažai jų patys nori grįžti, tik neturi kur.