Scanpix

Rugsėjo antrąją vykusio lenkiškų mokyklų moksleivių streiko, nukreipto prieš sustiprintą lietuvių kalbos dėstymą, organizatoriai jį pristatė taip, kad iki galo suvokti streiko esmę ir tikslus galėjo tik Lenkijos gyventojai.
Lietuvoje tikriausiai vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti tuos Lenkijos istorijos specialistus, kurie, nelįsdami į Vikipediją, galėtų pasakyti, ką reiškia, kad lenkiškų mokyklų moksleivių streiko iniciatoriai ragina streikininkus laikytis “didvyriškai, kaip Vžesnios vaikai 1901 metais”. Tuo tarpu Lenkijoje šio tuo metu Vokietijos imperijai priklausiusio Vžesnios miestelio gyventojų moksleivių atsisakymas mokytis kalbėti “Tėve mūsų” vokiškai tapo kovos prieš suvokietinimą ir nutautinimą simboliu. Ypač po to, kai tuometė Vokietijos valdžia griežtai kalėjimu ir piniginėmis baudomis nubaudė streiko dalyvių tėvus. Tai paskatino tarptautinio masto intelektualų protestus ir moksleivių streikus, kurių dalyvių per ketverius metus padaugėjo nuo 25 asmenų iki 75 tūkst. asmenų visoje Prūsijoje.

Siekia išprovokuoti represijas

Siedami save su Vžesnios streikininkais Vilniaus miesto ir rajono mokyklų streiko organizatoriai, viena vertus, prisistato Varšuvai kaip kovotojai dėl lenkybės išsaugojimo jėga atplėštose Lenkijos žemėse, kita vertus, bando per pačią jautriausią – vaikų mokymo – vietą įsiūbuoti į protesto akcijas visą Vilniją.
Tokia masinė protesto akcija, jeigu ji pavyktų, organizatoriams duotų dvejopos naudos. Pirmiausia suteiktų finansiniams rėmėjams Varšuvoje galimybę pasirodyti “skriaudžiamų lenkų mažumų gynėjais”. Ne veltui streiko išvakarėse Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Marcinas Bosackis paragino Vilnių aktyviai bendradarbiauti su lenkų bendruomene švietimo klausimais. “Tikimės, kad Lietuvos valdžia bus pasirengusi sustiprinti dialogą su lenkų bendruomenės atstovais”, – sakė M.Bosackis, kartu žadėdamas, kad Varšuva suteiks papildomą paramą lenkiškoms mokykloms Lietuvoje.
Jei prisiminsime, kad Lenkijos URM vadovas Radoslawas Sikorskis jau daugiau nei dešimtmetį save pateikia kaip vieną pagrindinių lenkų išeivijos globėjų, kaip ir tai, jog didžioji jo rinkėjų dalis yra tarp persikėlėlių iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemių, tokie “sutapimai” visai neatrodys atsitiktiniai, ypač kad iki Lenkijos Seimo rinkimų liko mažiau nei du mėnesiai.
Ir antra, nereikia pamiršti, kad Lietuvoje taip pat prasideda kitų metų Seimo rinkimų kampanija, ir Valdemaro Tomaševskio vedamas lenkų bei rusų aljansas bandys pakartoti sėkmę per savivaldybių rinkimus, tik šį sykį jau visos Lietuvos mastu – peržengti 5 proc. barjerą ir Seime turėti visavertę frakciją. Turėdamas dešimtį parlamentarų balsų jis jau galėtų tapti tokiu pat svarbiu žaidėju sudarant Vyriausybę, koks šiandien yra sudarant Vilniaus savivaldybės administraciją. Visuotinė vaikų ir tėvų protesto akcija tikrai prisidėtų prie rinkėjų mobilizacijos, kuri V.Tomaševskiui ypač reikalinga Vilniaus mieste, kuriame už jį (priešingai nei Vilniaus rajone) balsuoja mažiau nei ketvirtadalis balso teisę turinčių lenkų.
Tam, kad V.Tomaševskis ir jo organizacijos finansiniai donorai pasiektų savo tikslus, reikia atitinkamai neadekvačios Vilniaus valdžios reakcijos. Remiantis pačių streikininkų minimu Vžesnios precedentu, blogiausia dabar būtų pasekti Prūsijos valdžios pavyzdžiu ir imtis griežtai bausti akcijos dalyvius ar jų tėvus. Trumpalaikį efektą tai duotų, bet paskui dešimteriopai atsirūgtų per kitas protesto akcijas (kurių, Seimo rinkimams artėjant, tik gausės) ir per pačius rinkimus.

Lenkijos prezidentūra siunčia ženklą

Svarbiausia, griežtos Vilniaus represijos prieš lenkų mažumą leistų Lenkijos nacionalistams toliau žaisti “polonofobų lietuvių” korta, formuojant neigiamą Lietuvos ir lietuvių įvaizdį, kuris, kaip rodo neseniai vykusių apklausų duomenys, Lenkijoje tebėra labiau teigiamas, nei neigiamas.
Beje, neatmestina galimybė, kad pastarųjų mėnesių kai kurių Varšuvos politikų bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikėjų išpuoliai prieš Lietuvą ar bandymai išprovokuoti antilenkišką lietuvių reakciją, kaip ir lietuvių kraštutinių tautininkų veiksmai, buvo sukelti būtent šio fakto – nepaisant trejų metų nuolatinio santykių kaitinimo, tiek vidutinis lenkas, tiek vidutinis lietuvis vis dar palankiai žiūri vienas į kitą.
Daugiausiai vilties teikia tai, kad aukščiausi Lenkijos pareigūnai ne tik nedalyvauja pastarojo meto išpuoliuose prieš Lietuvą, bet nuolat siunčia signalus, jog Varšuva supranta padėtį ir daro viską, kas jos jėgoms, kad ataušintų karštas galvas.
Pastarojo skandalo dėl lenkiškų mokyklų streiko įkarštyje Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio patarėjas užsienio politikos klausimais Romanas Kuzniaras padarė labai svarbų pareiškimą. Ramiu tonu pranešęs, kad Lenkija stengiasi daryti viską, kad nesusigadintų santykių su Lietuva, R.Kuzniaras taip pat priminė, jog “dalis šiandienių problemų gali turėti istorinį kontekstą, nes lenkų mažuma ne visai lojaliai elgėsi su atgimstančia Lietuvos valstybe – išreiškė simpatijas Rusijai, siekė autonomijos. Kaip atsako į šiuos siekius Lietuvos valdžia labai greitai ėmėsi veiksmų, kurių tikslas buvo susilpninti tautinių mažumų tapatybę.”
Regis, tai bus pirmas kartas bent jau per pastaruosius kelerius metus, kai tokio rango Lenkijos pareigūnas primena, kad lenkų bendruomenės Lietuvoje veikėjai nėra be nuodėmės. Ir kad Lietuva turėjo tam tikrą valstybinį interesą imtis atitinkamų priemonių jų atžvilgiu. Menant, kad kadaise autonomininkų teismą itin įdėmiai stebėjo Lenkijos diplomatai, taip tarsi parodydami, jog šie asmenys naudojasi jų globa, galima kalbėti apie rimtus Varšuvos elgesio pokyčius.
Beje, taip manyti leidžia ir rugsėjo pradžioje į Lietuvą neplanuoto vizito atvykęs Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, kuris, viena vertus, visiems kalbėjo tai, ką jie norėjo išgirsti, kita vertus, pabrėžė ir tai, kad “Lietuvoje gyvenantiems lenkams valstybinės lietuvių kalbos mokėjimas yra ne mažiau svarbus negu lenkų kalbos”.
Antilenkiškos isterijos Lietuvoje kurstytojams turėtų nepatikti ir Lenkijos laikraščio “Gazeta Wyborcza” išvada, kad Nnaujasis Lietuvos švietimo įstatymas nediskriminuoja tautinių mažumų.

Tinklaraščio “Inna Wileńszczyzna jest możliwa” (Vilnija gali būti kitokia) autorius apie Lietuvos lenkų akcijas ir protestus:
“Atvirai sakant, sunkiai tikiu, kad pastarojo streiko (su moksleiviais) iniciatyva kilo iš apačios. Jau senokai žinoma, kad Vilnijoje visokiausios lenkiškos iniciatyvos “iš apačios” paprastai kyla iš vietos savivaldybių ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) bei Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) biurų. Netiesiogiai tai patvirtina toji neatidėliotina parama streikui, kurią suteikė LLRA pirmininkas V.Tomaševskis, anksčiau skambėję mokytojų draugijos “Macierz Szkolna” kvietimai ignoruoti Švietimo įstatymo pataisas, taip pat – konkrečių streikuojančiųjų reikalavimų bei streiko laikotarpio nenurodymas streiko komitetų pareiškime.
Iš tiesų streikuotojų pareiškimas – tai gražių, nors kartais vienas kitam prieštaraujančių šūkių rinkinys (jeigu iš tiesų “valstybinę kalbą mokame puikiai”, tai kodėl protestuojama prieš Švietimo įstatymo pataisas? Iš principo? Tačiau per bandomąjį lietuvių kalbos egzaminą, kurio metu lietuvių ir nelietuvių mokyklų moksleiviai vykdė vienodas užduotis, tautinių mažumų mokyklų auklėtinių rezultatai buvo bene du kartus prastesni nei lietuviškų mokyklų auklėtinių).
Deja, nežinoma, kiek ilgai organizatoriai ketina streikuoti ar pusiau streikuoti (dabar esą streikas nutrauktas dviem savaitėms). Taip pat nežinia, koks streiko rezultatas juos tenkins (valdžios dialogo su streikuojančiaisiais pradžia? Įstatymo pataisų atšaukimas? Atšaukimas taisyklių, kenkiančių tautinių mažumų mokykloms?). Atrodo, kad streikas ar grasinimai streikuoti tęsis tol, kol LLRA ir LLS veikėjai manys esant tai reikalinga.
Dar prieš kelis mėnesius pažįstami mokytojai iš Pavilnio mokyklų man tiesiai sakė: “Jeigu rajono švietimo skyrius lieps streikuoti – streikuosime.” Bet kartu baiminasi ir galimų sankcijų už dalyvavimą tokiame streike. Tikriausiai dėl šio mokytojų nenoro buvo nutarta atsisakyti mokytojų streiko. Tuo tarpu mokiniai visuomet linkę praleisti pamokas, ypač dėl teisingo reikalo.
Dabar laukiama lietuvių ėjimo, nors nemanau, kad lietuvių politikai pasiduotų protestuojančių tėvų ar streikuojančių moksleivių spaudimui. Lietuvos politikai jau ne kartą žadėjo, kad yra pasirengę diskutuoti visais tautinių mažumų keliamais klausimais (dvikalbiai vietovardžiai, pavardžių rašymas originalo kalba, lengvatos per baigiamuosius egzaminus), išskyrus švietimo reformos atsisakymą. Švietimo ministras Gintaras Steponavičius kelis kartus patvirtino, kad sustiprintas lietuvių kalbos mokymas tautinių mažumų mokyklose yra absoliutus prioritetas, o kvietimai streikuoti – “neadekvatūs”.
Problema ta, kad nežinia, ką valdžia darys su streikavusiais ar ateityje streikuoti žadančiais moksleiviais. Lietuvos teisės požiūriu streikas yra paprasčiausiai nelegalus. Premjeras Andrius Kubilius siūlo, kad streike dalyvaujančių mokinių tėvai būtų baudžiami administracine tvarka. Toks sprendimas labiausiai atitiktų streiko organizatorių ir už jų stovinčių asmenų planus, nes jie tiesiog veržiasi į tolesnę konfrontaciją. Jeigu Lietuvos valdžia atsakys jiems tuo pačiu ir pradės prieš streiko dalyvius represijas, tolesnis lenkų ir lietuvių konflikto pakurstymas taps neišvengiamas. Ar abiem pusėms užteks geros valios ir sveiko proto, kad nebūtų galutinai sudeginti visi tiltai?”

P.S. Tinklaraščio “Inna Wileńszczyzna jest możliwa” autorius buvo prašomas bendrauti su “Veidu” ne anonimiškai, bet jis, regis, turi priežasčių nenurodyti savo tapatybės.