Kaip pastaraisiais metais keičiasi mados tendencijos, kaip rengsimės dar po dešimtmečio, kas bus svarbu ir aktualu besidomintiems mada, „Veidas“ teiravosi drabužių dizainerių Julijos Janus ir Giedriaus Paulausko.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip keitėsi lietuvių požiūris į savo išvaizdą per pastaruosius 24-erius metus? Ar prigijo idėjos, parsivežtos iš Vakarų?
J.J.: Lietuviai išmoko praktiškumo, tapo paprastesni, jiems praėjo naujųjų turčių sindromas. Krizė išmokė kitų vertybių, tiksliau, sugrąžino šeimos vertybes, nustūmė šalin atvirą materializmą. Tačiau mūsų žmonės dar nepasisotino didžiųjų pasaulį valdančių korporacijų gaminių, dar nesupranta, kodėl reikia palaikyti mažą kaimyno verslą ar vertinti nedidelio ūkininko auginamą ekologišką maistą. Na, ir dar tuštybė bei noras pasirodyti vis iškiša savo ausis iš bulvarinių žurnalų.
VEIDAS: Šiuolaikinio gyvenimo tempas diktuoja drabužio universalumą, o tai lyg ir kelia riziką paskęsti pilkoje masėje. Taigi kaip gelbėtis?
J.J.: Tempas greitėja – tas tiesa. Jei eini kur nors vakare, tarp darbo ir šventės nebelieka laiko pasiruošti šventei. Manau, dėl to laikui bėgant turėtų atsirasti spalvą keičiantys audiniai. Tuomet ta pati apranga, būdama lengvai transformuojama, keis savo paskirtį nevargstant ir fiziškai nepersirenginėjant.
VEIDAS: Kaip manote, ar galima prognozuoti, kas mados pasaulyje taps svarbu netolimoje ateityje? Kaip keisis drabužių kainos ir ergonomiškumo santykis? Kokie vyraus audiniai?
J.J.: Jeigu natūralūs audiniai išlieka patys brangiausi, tai, ko gero, turėtų būti sukurta bioergonomiškos sintetikos audinių (pradžia jau yra, tik tie audiniai kol kas dar brangesni už natūralius), kurių savybės nenusileistų natūraliems. Jie šildo, vėdina, naikina prakaito ir kitas bakterijas.
VEIDAS: Kiek šiandienos madoje moteriškumo? Kaip jis keičiasi, tarpusavyje keičiantis vyrų ir moterų vaidmenims?
J.J.: Moteriškumas nematuojamas mada. Moteris gali būti labai moteriška ir dėvėti vyriško kirpimo kostiumą ir moteris, turinti daug vyriškumo, dėvėti suknelę. Vyrai gali nešioti sijonus ir išlikti pačiais vyriškiausiais vyrais. Stiliaus pasirinkimas yra individo pranešimas apie save, o tai negali būti vadinama tikruoju moteriškumu. Tiesiog mada kinta spirale, ir natūralu, kad tam tikru laikotarpiu kelnės nebepatinka – imamės sijonų, o po to atvirkščiai…
VEIDAS: Kartais susidaro įspūdis, kad šiandienos mada pataikauja kiekvieno skoniui. Kur veda tokia sunkiai apčiuopiama demokratija? Kas šiandienos madoje svarbu jums, kaip kūrėjai?
J.J.: Pasirinkimo laisvė ir įvairovė man labai patinka. Kuo laisvesnė asmenybė, tuo įdomesnis jos ar jo stilius. Aš už pasirinkimo laisvę.
VEIDAS: Kaip nepasiklysti tarp mados tendencijų šį pavasarį atnaujinant savo drabužinę? Kas galėtų pasitarnauti kaip orientyras? Taip pat smalsu, kas tuo orientyru tampa jums pačiai?
J.J.: Siūlau netikėti nė vienu žurnalų straipsniu apie šio sezono „must have”. Tai neturi nieko bendro su asmenybės laisve ir individo saviraiška – tiesiog jiems reikia parduoti tą reklamą. Pasirenkant naujus drabužius reikia galvoti apie savo gyvenimo būdą, kas jam tinka, ūgį, figūrą – kas jiems tinka. Apie akių ir odos spalvą – kas prie jų tinka. Ir, žinoma, apie eleganciją. Kad visa tai ant jūsų atrodytų žaismingai, rimtai ar net juokingai (geras humoro jausmas dar niekam nepamaišė), bet būtinai elegantiškai. Ir, žinoma, peržiūrėjus praėjusio sezono drabužius reikėtų nuspręsti, kas iš jų liks spintoje ir kokių derinių prie tų likusių norėtumėte.
VEIDAS: Ar sutinkate, kad šiandienos vartotojas labiau taupo ir prognozuoja, ar įsigytas drabužis bus aktualus ir ryt?
J.J.: Lietuviai pragmatiški žmonės, impulsyviai neperka. Apsvarsto, prisitaiko prie turimo garderobo ir tada sprendžia. Tokie patys latviai ir estai. Baltarusiai spontaniškesni. Rusai ir ukrainiečiai staigūs, emocionalūs ir perka spontaniškai.
VEIDAS: Kokį visuomenės veidą šiuo metu regite jūs? Koks žmogus gyvena Lietuvoje? Kuo gyvena? Sakoma, kad kūrėjas turi išmanyti ir pažinti auditoriją, kuriai kuria.
J.J.: Lietuva vaduojasi iš vienodumo, iš inkubatoriaus, arba komjaunuoliško auklėjimo: tuomet visi turėjo būti vienodi, bijojo išsiskirti, išsišokti ir būti nubausti. Trisdešimtmečių karta gali pakeisti šią valstybę ir jos psichologinį klimatą. Labai to laukiu.
VEIDAS: Kas, jūsų manymu, galėtų paskatinti proveržį Lietuvoje? Kas jį labiausiai smukdo?
J.J.: Negaliu suabsoliutinti, tačiau manau, kad dauguma žmonių, kuriems per keturiasdešimt, yra sovietinės sistemos produktai – su nuvertėjusia savimone, visko bijantys. Bijantys minčių ir idėjų įvairovės, kitokių požiūrių, asmenybės laisvės. Bijantys kaimynų (nes dar atsimena, ką jie gali), bijantys net išsiskirti savo apranga. Ir šitie žmonės dabar valdo Lietuvą, užima vadovaujamus postus. Jų mąstymas ribotas ir jie dėl to nekalti. Kai ta karta pasitrauks, galbūt susiformuos kiti valstybės prioritetai ir atsiras supratimas, kad su pramone toli nenuvažiuosime, kad vienintelės sritys, kuriose galime veržtis, yra kūrybinių industrijų, mokslo ir meno sritys. Ir kad jas reikia iš visų jėgų palaikyti.