Petro Malūko nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

„Lietuvis myli medį, vertina viską, kas pagaminta iš medienos. Ir jos apdirbimas nėra sudėtingas, tam nereikia ypatingos kvalifikacijos. Kiekviename kaimelyje vienas kažką kala, kitas pjauna“, – sako medienos versle besisukantis Vytautas Navikas iš Ramygalos. Ąžuolas, beržas, uosis, pušis daugeliui smulkiaisiais medžio darbais užsiimančių verslininkų leidžia užsidirbti sočiam gyvenimui.

Lietuvis supranta medį, o medis – lietuvį. Gal todėl provincijoje įsitvirtinęs dėsningumas: jei jau žmogus imasi verslo, greičiausiai jis bus susijęs su medžiu. Net verslumu nepasižyminčių ar žemdirbiškų regionų verslo žemėlapyje atsiras vienas kitas, kuris pjauna lentas, gamina baldus ar renčia rąstų namelius.

Tradicinių mūsų kraštuose sentimentų me­džio darbams neatmeta ir verslo ekspertai.

Stiprybės teikia ąžuolai

„Medį myliu, žemės – ne. Tik miške, tarp me­­džių jaučiuosi savoje vietoje“, – tikina ga­my­bines patalpas ir šiuolaikišką biurą Kė­dai­nių rajone, Pagirių kaime, įsirengęs Dalius Pau­­lavičius

(53 m.). Tarp derlingų žemių Šėtos se­niūnijos ūkininkų jis vienintelis pramonininkas – užsiima lentpjūvyste, miško kirtimu ir at­sodinimu.

D.Paulavičiaus bendrovė „Dagmedis“ pernai atšventė 20 metų jubiliejų. Bet mediena jo verslo objektu tapo dar anksčiau. Ne­pri­klau­somybės priešaušryje Dalius, kaip ir daugelis to meto apsukruolių, buvo įsisukęs į prekybą metalais, iš Rusijos juos gabeno paslėpęs po lentomis ir rąstais. Vieną dieną metalai baigėsi, sandėlyje liko kalnai puikios kokybės medienos. Reikėjo galvoti, ką su ja daryti.

Lentpjūvės apsukos kasmet mažėja, gali būti, kad ateityje apskritai teks jos atsisakyti. Priežastis – vis sudėtingesnės konkurencijos sąlygos.

„Įsigijau pirmąją įrangą ir pradėjau pjauti kareliškosios pušies dailylentes. Tuo metu jų paklausa buvo milžiniška. Galvojau, pasibaigs atsivežta mediena, imsiuos kažko kito. Bet per tą laiką taip prisirišau prie medžio, pamilau miškus, kad nutariau daugiau nieko nebeieškoti“, – pasakoja pagiriškis.

Dabar jo verslo pagrindas – nebe anksčiau jį į priekį stūmusios dailylentės, o iš apvalios ąžuo­lo medienos pjaunami pusgaminiai, kuriuos perka baldininkai, parketo gamintojai. Tai sudaro 40 proc. bendrovės veiklos. D.Pau­lavičiui ten­ka pripažinti, kad lentpjūvės apsukos kasmet mažėja, gali būti, kad ateityje apskritai teks jos atsisakyti. Priežastis – vis sudėtingesnės konkurencijos sąlygos.

„Išlikti šalia stambių įmonių sunku. Elek­t­rėnuose veikianti norvegų kapitalo „Boen Lietuva“ dabar perkelia į Lietuvą savo gamybą. Ąžuolas, su kuriuo dirbame, – specifinė mediena, jos nėra daug. Stambieji gamintojai sugeba tiekėjams mokėti tokią kainą, kuri mums neįkandama“, – teigia „Dagmedžio“ vadovas.

Buvo laikas, kai D.Paulavičius ąžuolinių rąs­tų įsiveždavo iš Ukrainos, bet dabar dirba tik su lietuvišku medžiu. Iš toli atsigabenti nedidelį kiekį brangu. Be to, ruošinių užsakovai dažnai pageidauja būtent lietuviško ąžuolo, nes jo struktūra skiriasi nuo ukrainietiško, vietinis yra laikomas geresnės kokybės.

Tačiau situacija su ąžuolais Lietuvoje nėra gera – jų mažėja, prastėja kokybė. Jau beveik dešimtmetis, kai nebėra didžiųjų ąžuolynų. Anuomet puolant kinivarpoms ąžuolai masiškai pradėjo džiūti, juos reikėjo iškirsti. Daliui skauda širdį žiūrint į aplink Kėdainius plytinčias kirtavietes, kuriomis virto puikūs genetiniai ąžuolų draustiniai. Iš jų beliko vos vienas kitas sveikas medis.

„Ąžuolas iki kertamo medžio užauga per du žmogaus gyvenimus, maždaug per 140 metų. Bet nenusiminkime – neliks Lietuva be ąžuolų. Kertant mišką privaloma jį atsodinti. Kai kur jau žaliuoja prieš 15 metų mano paties atsodinti ąžuoliukai. Anūkai dar ne, bet proanūkiai jau galės juos kirsti“, – juokiasi D.Paulavičius.

Miškininkystė, kaip ir medžio apdirbimas, jį sudomino tinkamai susiklosčius aplinkybėms, o ne palinkus prie verslo perspektyvinių planų. 1995 m. Lietuvoje masiškai džiūvo eglynai, valstybė ėmė juos pardavinėti stačiu mišku. Da­lius susikvietė vyrų būrelį ir patraukė pjauti eglių. Iki šiol atsimena, kad pirmasis pjūklas buvo skolintas.

Daliui skauda širdį žiūrint į aplink Kėdainius plytinčias kirtavietes, kuriomis virto puikūs genetiniai ąžuolų draustiniai. Iš jų beliko vos vienas kitas sveikas medis.

Prasidėjus privatizacijai, pagiriškis ėmė supirkinėji sklypus iš mišką susigrąžinusių savininkų. Jei miškas brandus, dalis jo iškertama – ąžuolai vežami į nuosavą lentpjūvę, likusi me­diena parduodama kitiems apdirbėjams. Pri­žiū­rėdamas kirtavietes, jaunuolynus verslininkas kasdien nuvažiuoja po 500 kilometrų. Da­bar jis valdo 400 ha, sklypai išsibarstę po visą šalį, siekia ir Šalčininkų rajoną. Dalius spėja, kad dar kokie penkeri metai, ir parduodamo miško Lietuvoje nebeliks.

Tai, kad vieną verslo pusę spaudžia didieji konkurentai, kitą – menkstanti galimybė plėsti miško valdas, D.Paulavičiaus negąsdina.

„Didesnių investicijų jau nebeplanuoju, man tikrai užtenka to, ką turiu. Neapžioju per didelio kąsnio, neužsibrėžiu daugiau, nei galiu įgyvendinti. Kai stveri daug vienu metu, išeina devyni amatai, dešimtas badas. Gal ir negerai toks atsargumas, bet man ramiau, kai viską pa­sveriu“, – sako šilto ir šalto patyręs, ekonomi­­­nės krizės metu dėl paskolų bankui vos ne­ban­krutavęs verslininkas.

Jo biurą puošia sertifikatas „Stipriausi Lietuvoje“, patvirtinantis, kad įmonė patikima, nėra skolinga nei valstybės biudžetui, nei verslo partneriams. D.Paulavičius lentpjūvėje yra įdarbinęs devynis darbuotojus, miško darbams samdo rangovus. Beveik kasmet tenka įsigyti naujų įrenginių. „Dagmedžio“ metų apyvarta per metus siekia 300–400 tūkst. eurų.

„Su kolegomis pasikalbame, kad trys keturi tokie smulkūs kaip aš – ir jau viena didelė įmo­nė. Stambių ąžuolo apdirbėjų šalyje nėra tiek daug, taigi savo nišą mes turime ir jaučiamės joje saugūs“, – tvirtina D.Paulavičius.

Šildo malkų verslas

Ramygalos miestelyje greta Panevėžio įsikūręs Vytautas Navikas (46 m.) medienos apdirbimo verslą taip pat pradėjo nuo lentų. Prieš dešimt metų jo įkurtos įmonės „Vitėja“ gamybinių pastatų teritorijoje garbingą vietą užima pirmosios lentų pjovimo staklės. 4500 litų kainavusi įranga – jau tik įmonės pradžią primenantis ra­kandas. Prasidėjus ekonominei krizei, sustojus statyboms jos tapo nebereikalingos. Nedaug trūko, kad tada būtų sustojęs ir Vy­tauto verslas.

„Įmonę nuo pražūties išgelbėjo malkos. Anks­čiau žiūrėjau į jas kaip į nerimtą reikalą, bet kai lentų pradėjo nebepirkti, malkos iš ne­reikšmingo gamybos priedo tapo pagrindine produkcija. Pradžioje, atsimenu, prisisamdžiau vyrų joms skaldyti – tada užsidirbo pusė miestelio, bet tik ne pati bendrovė“, – šiandien V.Na­­­vikas jau juokiasi iš senų klaidų.

Suvilioti palankių kainų vakariečiai didmenininkai beldėsi patys. Ramygaliečio verslo geografija plėtėsi rekomenduojant seniems klientams, kitiems malkininkams.

Bendrovėje atsirado malkų skaldymo staklės, ir gražiai įpakuota produkcija – dėžės su mal­komis namams šildyti, įvairios medienos bei briketų židiniams ryšeliai –  pradėjo plaukti į Norvegiją. Dabar Vytautas jau beveik nedirba su šia šalimi, nes vis daugiau norvegų namus šildosi pas juos nebrangia elektra. Tačiau ramygalietis dėl to mažai jaudinasi. Jo malkos tebėra labai paklausios Danijoje, Airijoje, Vo­kie­tijoje, Prancūzijoje, Anglijoje.

Tarptautinį klientūros ratą lietuvis susikūrė lyg ir be didesnių pastangų. Suvilioti palankių kainų vakariečiai didmenininkai beldėsi patys. Ramygaliečio verslo geografija plėtėsi rekomenduojant seniems klientams, kitiems malkininkams.

„Dabar malkų ruošėjų konkurencija jau yra didelė, išlikti sunku. Vieni nyksta, kiti keliasi, daug yra išsilaikančių tik vieną sezoną. Ne visi yra pasiruošę bendrauti su partneriais Vaka­ruose. Labai svarbu laisvai mokėti kalbą, nes rei­kalai tvarkomi ne susirašinėjant elektroniniais laiškais, o nuolat bendraujant telefonu“, – atskleidžia „Vitėjos“ vadovas, prieš konkurentus įgavęs didelį pranašumą, kai įdarbino  vadybininku reemigrantą, 10 metų praleidusį Airi­joje.

Danams labiausiai patinka uosis, vokiečiams – alksnis, norvegams – beržas. Kokias malkas vertina lietuviai, Vytautas atsakyti negalėtų, mat tautiečiai nėra jo klientai. „Vytėjos“ ruošia­mos malkos, aukščiausios kokybės, parduodamos dailiomis patogiomis pakuotėmis, vietos rinkai per brangios. Mūsų žmonės namams šildyti malkas perka sunkvežimiais arba net kalades, kurias patys baigia ruošti.

Šiuo metu ramygaliečio įmonėje greta malkų, užimančių 70 proc. verslo, vis sparčiau įsibėgėja ir lentų pjovimo darbai. Krizės metais užgesusi jų paklausa jau atsigavo ir prieš porą metų „Vytėjoje“ atsiradusioms staklėms tenka vis didesnės apkrovos. Naujoji įranga daugiau nei dešimt kartų brangesnė ir našesnė negu įsigyta verslo pradžioje.

Šiandien galėtų leisti sau paspartinti įmonės plėtrą pasiimdamas paskolą, bet tebesirenka lėtesnį kelią, nes jis saugesnis.

„Kai esu ramus dėl klientų, nebijau investuoti į puikią įrangą. Nes žinau, kad tai, ką pa­gaminsiu, tą ir parduosiu. Artimiausiu metu ketinu pirkti dar kelias malkų skaldykles, papildomą medienos džiovyklą“, – planais dalijasi V.Navikas. Juos, kaip ir ankstesniuosius, verslininkas ketina įgyvendinti be paskolų. Kai Vy­tautas dar tik planavo užsiimti verslu, vienas bi­čiulis jam prigrasė neprasidėti su bankais, antraip bus bėdos. Patarimas įkrito į širdį – šiandien galėtų leisti sau paspartinti įmonės plėtrą pasiimdamas paskolą, bet tebesirenka lėtesnį kelią, nes jis saugesnis.

„Vytėjos“ metų apyvarta siekia apie milijoną eurų, kasmet sumokama 110 tūkst. eurų mokesčių. Sezono metu įmonėje dirba 24 darbuotojai.

Į medienos apdirbimo sritį Vytautas peršoko iš automobilių verslo. Įkalbėjo draugas, jau anksčiau užsiėmęs parketo gamyba. Baimės im­tis svetimo dalyko nebuvo.

„Lietuvis myli medį, vertina viską, kas pagaminta iš medienos. Be to, medienos apdirbimas nėra labai sudėtingas, tam nereikia ypatingos kvalifikacijos. Kiekviename kaimelyje vienas kažką kala, kitas pjauna. Aš pats, atsimenu, nusipirkau gaterį, stumdžiau stumdžiau, kol išmokau. Kaimiškose vietovėse tokius dalykus moka visi. Dar ne taip seniai juk vyrai ir tvoras patys tvėrė, ir namus statė. Tradicija tebegyva, kaip ir įsitikinimas, kad dirbti su medžiu gali kiekvienas“, – tikina verslininkas.

Patirtis – iš kartos į kartą

„Noras pradėti kažką savo buvo seniai, tad kai atsirado truputis pinigų, nusipirkau stakles ir ėmiausi rąstų“, – Marcinkonių kaime Va­rė­nos rajone gyvenantis Linas Čeplikas (50 m.) savo pa­vyzdžiu tik patvirtina, kad medis lietuviui artimas ir pažįstamas. Prieš tai vyras kelis de­šimtmečius dirbo vairuotoju.

Linas prisišliejo prie brolio, jau anksčiau įsitraukusio į šiuos reikalus, ir dabar kartu renčia rąstinius namelius. Marcinkoniškių verslo mo­delis paprastas: sulaukę užsakymo jie važiuoja išsipjauti tinkamų medžių iš kliento miško, tada juos obliuoja, frezuoja, paverčia statybine medžiaga ir pagal pateiktą projektą surenčia iš jos statinį. Nuo medžio iškirtimo iki statybų pabaigtuvių vainiko – visi darbai tik jų dviejų rankomis.

L.Čeplikas imasi įvairaus dydžio ir sudėtingumo užsakymų, yra tekę statyti ir paprastas pa­vėsines, ir gyvenamuosius namus. Tiesa, tuos dar­bus, kur reikia didesnio įgudimo, pavyzdžiui, rąstų jungimo įkirtimus, jis palieka meistrystę geriau įvaldžiusiam broliui. Bet ir pats kasdien tobulėja ir neabejoja, kad sprendimas pasukti į šią sritį buvo teisingas. Pirmąsias stakles vyras nusipirko pardavęs dalį nuosavo miško, likusiems įrenginiams įsigyti skiria dalį uždirbamų lėšų.

„Nelaikau savęs verslininku, nors to, ką už­dirbu, pragyvenimui užtenka. Norint daugiau, reikėtų ir apie rimtesnes investicijas galvoti, ir apimtis didinti. Bet čia jau sunkus atvejis. Rąs­tinių namų paklausa tokia didelė, kad spėjame patenkinti tik aplinkinių gyventojų užsakymus, su tais, kurie kreipiasi iš toliau, net nepradedame kalbėti. Priežastis paprasta – nėra kam dirbti. Aplinkui nėra nė vieno, kurį galėtume pasisamdyti, čia žmonėms geriau gauti pašalpas ir sėdėti namie, negu dirbti ir užsidirbti“, – apgailestauja L.Čeplikas.

Marcinkoniškis sako, kad dar neseniai me­džio darbai kiekvienam vyrui buvo pažįstami. Dabar tai nyksta, gerai, jei kaime dar malkas patys susipjauna. Jo giminėje šio amato irgi nie­kas iš vadovėlių nesimokė – Linas patirties se­miasi iš brolio, o šis ją gavo iš auksinėmis rankomis garsėjusio tetos vyro.

Optimizmas su šešėliu

„Veido“ kalbintų smulkiųjų medienos ap­dirbėjų optimizmas nėra nepamatuotas. Me­die­nos, medienos gaminių ir baldų pramonė dabar išgyvena pakilimą. 2015-ieji skelbti vienais palankiausių šios ūkio šakos metų. Sta­tis­tikos departamento duomenimis, praėjusių metų sausio–rugsėjo mėnesiais baldų gamybos pardavimo apimtis išaugo 17,2 proc., medienos bei kitų gaminių – 14,2 proc.

Tačiau, anot specialistų, tokia situacija ne­ga­lės trukti amžinai. Paprašytas įvertinti, koks šios apdirbamosios pramonės šakos smulkiųjų atstovų indėlis, Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas piešia bendrą paveikslą, kuris nėra šviesus.

„Iš miške nukirsto subrendusio medžio turėtume pagaminti atitinkamą dalį lentpjūvėms, faneros ir popieriaus gamybai, biokurui skirtos žaliavos. Pagal tai, kokius sortimentus ruošiame nukirtę medžius miške, turėtų būti formuojama ir visa pramonės struktūra. Jos pagrindų pagrindas yra lentpjūvės, gaminančios vertingiausią produkciją, o visi kiti dalykai turi likti kaip antstatas. Bet mūsų medienos pramonė yra išsigimusi“, – diagnozuoja R.Bei­nortas.

Lentpjūvystė šalyje nėra tinkamai išvystyta. Priežastis – žaliavos trūkumas. Smulkiosios len­­tų pjovimu užsiimančios įmonės negali efek­­tyviai panaudoti turimų pajėgumų, nes apsirūpinimas reikiamos kokybės žaliava už adekvačią kainą – didelė problema. Net vidutinės lentpjūvės, kurios gamina medieną tarai, daugiausiai eksportuojamą, taip pat ruošinius statyboms, dirba netolygiai.

Chaotiškas žaliavos tiekimas neleido išsilaikyti ir pagal naujausią technikos žodį Klaipė­doje įrengtai „Pajūrio medienai“. Pasikeitus prekybos stačiu mišku su Rusija muito sąlygoms, kanadiečių medienos apdirbimo gigantas dar bandė juo apsirūpinti vietoje, valstybinių miškų aukcionuose, bet galiausiai įrenginiai buvo išmontuoti ir išgabenti iš šalies.

„Dar yra kelios veikiančios lentpjūvės su pil­nu gamybiniu ciklu, kai viskas panaudojama iki paskutinio šapelio. „Šilalės mediena“, Aly­taus lentpjūvė – tai gerieji pavyzdžiai“, – sėkmingai dirbančias vidutines įmones vardija „Lietuvos medienos“ vadovas, pabrėždamas, kad dabar nebeturime nė vienos stambios lentpjūvės.

Galbūt tai praradimas šiai pramonės šakai, bet šansas išlikti smulkiesiems? Pasak R.Bei­nor­to, mažos lentpjūvės statusas pasiteisina tik pačioje veiklos pradžioje. Versle yra nerašyta taisyklė, kad per metus bent dešimties procentų augimo nepasiekianti įmonė pasmerkta žlugti.

„Turime mažų įmonių, jos kažkaip kažkuo verčiasi, bet neprogresuoja, neauga, nedaro nuolatinių investicijų į gamybą ir panašiai. Tai – kliuviniai. Bet tai ne verslininkų, o pačios sistemos bėda. Šis sektorius šalyje nėra vystomas kompleksiškai“, – teigia medienos pramonės įmonėms atstovaujantis R.Beinortas.

Pagrindinės smulkiuosius verslininkus ka­muojančios problemos – mažas konkurencingumas, atsitiktiniai sandoriai, iš kurių neišeina išlaikyti tolygios gamybos. Tik kai kurioms įmo­nėms pavyksta jų išvengti. Tokių, kaip medienos perdirbimo įmonė „Juodeliai“, tu­rinti kelis gamybinius vienetus Suvalkijoje, prieš kelerius metus savo padalinį atidariusi ir Radviliškyje, nuolat investuojanti, yra vos viena kita.

Įmonių registre nurodoma, kad Lietuvoje yra 1,5 tūkst. medienos apdirbimu užsiimančių įmonių. Tačiau, pašnekovo įsitikinimu, tai nerealus skaičius, iš tiesų jų yra gerokai mažiau.

Vienos sėkmės istorijos įkvėpė kitas

„Lietuvos medienos“ vadovas pritaria minčiai, kad lietuvis nuo seno turėjo išskirtinį santykį su medžiu, todėl ir šioje srityje visada bu­vome stipresni nei kitos panašias sąlygas turinčios šalys. Jis primena, kad iš Baltijos valstybių šuolį baldų sektoriuje padarė ir stipriai jame įsitvirtino tik Lietuva.

„Buvo sukurtas stiprus pagrindas – dar iš pačių pirmųjų europinių pinigų buvo atstatyta dar sovietinės okupacijos metais Kazlų Rūdoje įkurta medienos drožlių plokštes gaminusi įmonė. Tai pagrindinė konstruktyvinė žaliava korpusinių baldų gamybai. Kazlų Rūdos plokštynas suveikė kaip katalizatorius. Pradėjo kurtis, atgimti senosios įmonės – „Vilniaus baldai“, „Klaipėdos baldai“, kitos, jos greitai susirado prekybos partnerių užsienyje“, – primena R.Beinortas.

Šios sėkmės istorijos taip pat tapo savotišku katalizatoriumi. Jos didele dalimi lėmė, kad nemažai provincijos žmonių, pasiryžusių kurti savo verslą, ypač turinčių techninės srities išsilavinimą, pasirinko būtent medienos sektorių.

„Vertinant objektyviai, Lietuvoje turime viską, kad galėtume sėkmingai šį verslą plėtoti. Užsiauginame žaliavą, pasiruošiame kvalifikuotus darbo resursus, pradedant darbininkais, baigiant inžinieriais su magistro laipsniu. Su investicijomis irgi buvo neblogai. Bankai, matydami gerus šio sektoriaus rezultatus, įžvelgdami perspektyvą, suteikdami startinį kapitalą, buvo palankesni pradedantiems me­dienininkams nei, sakykim, plastiko dirbinių gamintojams“, – aplinkybes, kurios turėtų už­tikrinti ilgalaikę sėkmę, vardija R.Bei­nortas.

Dėl ateities teks pakovoti

Kita vertus, šiandien Lietuva yra vienintelė viso regiono valstybė, iš kurios bet kas gali nu­sipirkti medienos žaliavos ir ją išsivežti. Pa­sak R.Beinorto, kadangi valstybinių miškų reforma užstrigo, apsirūpinimas žaliava kaip buvo pa­kabintas tarp dangaus ir žemės, taip ir liko.

„Kai kurios turinčios įdirbį, atsidavusios net ir tokiomis sąlygomis dirbti įmonės išliks, bet tikrai ne visos. Galiu garantuoti, kad dalis jų sužlugs. Mes jau kurį laiką skaičiuojame bankrotus, nulemtus apsirūpinimo žaliava problemų. Ypač daug jų užsidarė, kai buvo kinai įsisukę ir pradėjo išvežti žaliavą iš Lietuvos. Nuo to labiausiai kenčia būtent ma­žosios įmonės“, – apie didžiausias grėsmes medienos perdirbėjams kalba „Lietuvos me­dienos“ atstovas.

Tuo tarpu baldininkų rankos surištos dėl korpusinių baldų gamybai reikalingų pusgaminių. Kazlų Rūdoje plokštes gaminanti įmonė savo pajėgumų didinti jau nebeišgali. Tad šalies baldininkai negali planuoti plėtros net tose  rinkose, kuriose jie jau įsitvirtino. Ir taip truks, kol nebus išspręstas konstruktyvinės medžiagos klausimas.

„Praėjusiais metais Mažeikiuose turėjo atsirasti dar vienas plokštynas, šalia jo – kelios baldų gamybos įmonės, tarp jų ir minkštųjų, keli energetikos taškai, naudojantys biokurą, ir t.t. Vien plokštyno investicija buvo numatyta 250 mln. eurų. Bet visos investicijos nuplaukė. Ir visiškai teisūs tie smulkieji, kurie sako nejaučiantys vidinės konkurencijos. Dabar konkuruoja regionai su regionais. Mūsų me­dienos sektorius konkuruoja su čekų, slovakų, lenkų. Kol kas „Ikea“ konkursuose būdavome pranašesni – pasaulyje esame penktas jų baldų tiekėjas šalia vokiečių, italų, kinų. Bet jau šių metų pabaigoje labai aštriai kils klausimas dėl konstruktyvinės medžiagos“, – apie problemas, kurias pajus ir smulkiosios baldus gaminančios įmonės, kalba R.Beinortas.