„Cukruota žuvis“ – tai toks kinų patiekalas. Ir ne tik, tai ir naujausias A. Urbonaitės romanas. Įdomus, intriguojantis, provokuojantis, skandalingas… Na, autorė jau pagarsėjusi kaip skandalistė.

Pirmoji jos knyga „Posūkyje – neišlėk“ susilaukė įvairių vertinimų: nuo susižavėjimo iki kritikos. „Cukruota žuvis“ dar aštresnė, dar drąsesnė.
Penkiasdešimtmetei žurnalistei sūnus palieka prižiūrėti anūkę, kurios mama kinė. Taip į lietuvės namus įsiveržia kita kultūra. Anūkė dingsta, o moteris jos ieškodama blaškosi po Vilnių, vėliau leidžiasi į Kiniją ieškoti marčios. Knyga jau turiniu kitokia, o kur dar veikėjai, autoironiškas, kartais ciniškas pasakojimo būdas, tikrovės ir fikcijos ribos. Knyga kartais atrodo dokumentiška, kartais ivanauskaitiška, kartais dar nežinia kokia…
Veiksmas vyksta Algirdo gatvėje. Ne vilniečiui galbūt tai nieko nesakantis gatvės pavadinimas, tačiau visiems mums daug ką pasakys tokie A. Urbonaitės žodžiai: „Knygoje daug kalbu apie kinų invaziją. Mano idėja, kad visi žmonės ir tautos turi labai aiškiai suvokti, ko jie nori ir ko bijo. Lietuviai, jūs tikrai nežinote, kas už jūsų nugaros dedasi! Jei valgėte keliuose kinų restoranuose – tai nereiškia, kad pažįstate kinus. Jūs nežinote, kas jūsų ir manęs laukia.“ Taigi vieta gal ne taip ir svarbu, svarbu – pati invazija ir mūsų požiūris į ją.
Kartu su daugiakultūriniu kontekstu atsiranda ir nesusikalbėjimo problema. „Labo ryto“ interviu A. Urbonaitė sako, kad jos anūkė neprastai kalba lietuviškai, tačiau už paprastų lietuviškų žodžių reikšmių slypi nelietuviškas kontekstas. Čia ir yra problema. Manau, kad ne vienas susidūrė su šia problema ir puikiai supranta, ką konkrečiai turi galvoje knygos autorė. O tai, kaip ji pateikia šią problemą – literatūrinis gebėjimas. Vienas rašo vienaip, kitas kitaip.        A. Urbonaitė pasirenka ne tik drąsų, bet ir provokuojantį kalbėjimo būdą, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad autorė neieško skaitytojo pritarimo – jai reikia išsisakyti, išdėstyti savo požiūrį. Kalbėjimo būdas – vienas šios knygos „kablių“. Jei nepatinka – neskaitykite, jei patinka – džiaukitės knyga; pati autorė dėl to mažiausiai suka galvą: ji pasakė, ką norėjo pasakyti nesusikalbėjimo, tautinio maišymosi, tolerancijos temomis. O šios temos tikrai ne vienam aktualios.
Kitas knygos „kablys“ – pasakojimas pirmu asmeniu. Knyga parašyta pirmu asmeniu ne dėl to, kad autorė tapatintųsi su pagrindine heroje, o dėl to, kad tokios knygos kur kas įtikinamesnės, inertiškesnės. Žinoma, tiek pagrindinės veikėjos, tiek autorės patirtis ir įžvalgos kartais (o gal net dažnai) sutampa. Taigi labai svarbu rasti aukso viduriuką ir nemanyti, kad „Cukruota žuvis“ – dokumentinis pasakojimas su fantazijos elementais. Kita vertus, šis romanas – tam tikras būdas, kuriuo A. Urbonaitė išsako savo požiūrį. Autorė to ir neslepia. Knygoje ji kalba apie kinų invaziją į Lietuvą, kultūrinį maišymąsi, kinų ir lietuvių tolerantiškumą, nesusikalbėjimą. Pati A. Urbonaitė yra minėjusi, kad tiesiogiai susidūrė su šiomis problemomis, kad turi marčią kinę ir anūkėlę, kad jos sūnus iš tikrųjų matematikos profesorius, kad ji stebi kinus Algirdo gatvėje, kad susipažino su kinų kultūra. Taigi  darosi sunku atskirti autorę ir naratorę. Labai svarbu skaitant šį romaną nepamiršti, kad autorė neieško skaitytojo populiariai knygai, o kviečia diskutuoti, iškelia problemą, kurią mes turime „suvirškinti“. Viename interviu autorė pati tai patvirtina: „Ši knyga yra platesnio konteksto, ji nėra lengvai skaitoma – po detektyvo forma slypi visai nedetektyviniai dalykai, kuriuos kiekvienas skaitytojas supras savaip.“
Kam labai įdomu, kiek knygoje tikrovės ir pačios autorės, A. Urbonaitė atsako, kad daug. Tačiau ar taip jau svarbu, kad ir knygos herojė, ir autorė yra žurnalistės arba kad rašytoją mama iš tikrųjų maitino riebiomis sriubomis. Svarbūs čia kiti dalykai. Štai juos atsirinkti neužkliūvant už paprastų ar ekstravagantiškų smulkmenų ir yra skaitytojo užduotis. Todėl A. Urbonaitė ir sako, kad knygą kiekvienas supras savaip. Aš nesupratau, ką duoda struktūrinis teksto skaidymas mažytėmis pastraipomis, bet, matyt, autorė turėjo tam kokią priežastį. Nesupratau ir kai kurių vietų ar įžvalgų, todėl manau, kad neprošal bus šią knygą atsiversti darkart po metų kitų: gal reikšminius akcentus sudėliosiu kitose vietose.
Po kurio laiko gal ir knygos personažai atrodys kitaip. Tik dėl Lioleko abejoju; manau, simpatija jam išliks. Net nežinau, kodėl simpatizuoju šiam tipui, bet jis savotiškai mielas. Todėl nenustebau, kad ir autorė myli ši personažą. „Aš esu įsimylėjusi tokį Lioleką. Jisai yra sudurstytas iš kelių personažų. Liolekas yra impotentas, jis yra maišytas, jis yra storulis. Jis yra pavyzdys, kaip maišytam žmogui nedideliame mieste, nedidelėje tautoje išlikti gyvam, sveikam ir nesuniokotam, nesudorotam. Ir aš kartais pagalvoju, kad, jei tas personažas būtų tikras, jis būtų pats geriausias mano draugas.“ – „Labame ryte“ sakė A. Urbonaitė. Tačiau Liolekas – ne vienintelis spalvingas veikėjas, savotiška anūkė Hu, kinų vienuolis, o baltoji senelė (pasakotoja) – pati spalvingiausia ir įdomiausia.
A. Urbonaitė prisipažįsta, kad truputį bijo tos dienos, kada sūnus perskaitys knygą. Žinoma, sūnui neapsigauti ir pagauti mamos „kablius“ bus lengviau negu mums, tūliems skaitytojams. Norėčiau pasakyti: būtinai paskaitykite, jau vien dėl to, kad tai lietuvių autorės romanas. Tačiau kur kas teisingiau yra sakyti, kad knyga skirta ne visiems, ir nereikia jos skaityti vien dėl to, kad tai lietuvių autorės knyga, lai skaito tie, kurie ieško ir nori suprasti šiandienines aktualijas, kurių nepikdys autorės saviironija ir aštrūs pasisakymai. Tai knyga pamąstymui, diskusijai, galite autorei pritarti ar piktintis, tačiau jei norite neįpareigojančios knygos romantiškam vakarui ir saugote jautrų skrandį – šiukštu neskaitykite „Cukruotos žuvies“.

Karolina Paukštė