Retas žmogus sukurtas vieninteliam darbui, retas jaučia aiškų pašaukimą, nesikeičiantį per visą gyvenimą. Pagalvoti, pasvajoti apie tai, ką, be esamo darbo, norėtume daryti, yra gerai. Apie tai galvodami motyvuojam save, pasitikrinam, ar tikrai man tinka ir patinka tai, ką darau.

Sakoma, jei žmogus yra nepatenkintas savo darbu, vadinasi, dar nerado sau tinkamo. Paprastai tik su patirtimi suvokiama, ar pasirinkta tinkama profesija. Retam studentui po pusantrų ar poros metų studijų nekyla abejonių dėl savo pasirinkimo. Čia svarbus artimųjų supratimas ir parama. Reikia ir drąsos, užsispyrimo, tam tikro avantiūrizmo. Nedrįstantys nieko keisti šiaip taip apsipranta, pasinaudoja savo baziniu pasirinkimu ir prisitaiko. Būna, kad net pamėgsta savo darbą ir nebeįsivaizduoja, jog galėtų dirbti ką nors kita.

Be to, darbas – tai tik dalis gyvenimo ir ne visiems žmonėms yra didelė vertybė. Yra žmonių, kurie į darbą žiūri gana pragmatiškai – tik kaip į būdą užsidirbti pinigų. O kas sakė, kad darbas būtinai turi patikti? Pavyzdžiui, A.Čechovas, gerai žinomas rusų rašytojas, pragyvenimui užsidirbdavo gydydamas. Pacientai juo buvo patenkinti, nors pats A.Čechovas šio darbo nemėgo: jei būtų galėjęs, būtų atsidėjęs tik rašymui.

Aš pati baigusi mokyklą studijavau Lietuvos žemės ūkio akademijoje buhalterinę apskaitą. Ir tik vėliau supratau, kad man patinka ir sekasi istorija, susidomėjau filosofija, psichologija. Pasirinkau psichologiją, nes norėjau dirbti su vaikais. Buvo gera mokytis, kai patiko visi dalykai, – apėmė toks tikrumo jausmas, kad čia yra mano vieta.

Neatsitiktinai dabar daug dėmesio savo darbe skiriu mokinių profesiniam orientavimui.