"Veido" archyvas

Naujas Kristinos Sabaliauskaitės kūrinys – paminklas tūkstančius maro aukų Vilniuje palaidojusiam nežinomam vienuoliui rokitui.

Pernai jai buvo įteikta pirmoji Jurgos Ivanauskaitės vardo premija, o šių metų pradžioje romanas “Silva rerum” skaitytojų išrinktas geriausia metų knyga suaugusiesiems. Už gautą piniginę premiją Londone gyvenanti K.Sabaliauskaitė sako nupirkusi šešias dešimtis knygų ir jas padovanojusi trylikai vargingesnių Lietuvos bibliotekų.

“Prašiau bibliotekų darbuotojų parašyti, kokių knygų jiems labiausiai trūksta. Gavau laiškų su jaudinančiais pasakojimais, kad, pavyzdžiui, Miežiškių bibliotekoje, kuri naujiems leidiniams įsigyti metams tegavo 35 Lt, stovi taupyklė, į kurią vaikai meta nuo priešpiečių sutaupytus pinigėlius tam, kad biblioteka turėtų naują “Hario Poterio” serijos knygą. Pirkau, ko prašė: ir “Harį Poterį”, ir populiarių Stephenie Meyer knygų. Geriau tegu jaunimas skaito apie stebukladarius ir vampyrus, nei daužo langus”, – sako rašytoja.

Pagarba vienuolio žygdarbiui

Šiuo metu spaudai rengiamas antrasis Kristinos romanas, kurį greičiausiai lentynose išvysime pavadintą “Silva rerum 2″. Priminsime, kad “Silva rerum” (pažodžiui iš lotynų kalbos – “daiktų miškas”) – iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, populiari XVII–XVIII a. Lietuvoje. Pirmosios knygos veikėjus autorės valia palikome 1667-uose, o naujasis kūrinys perima nutrūkusio pasakojimo gijas po keturių dešimtmečių – 1707-aisiais, kai Lietuvos gyventojus po keleto neįprastai karštų vasarų ir šaltų žiemų užgriūva nederlius, badas, o vėliau – ir maro epidemija.

Rašytoja nenori atskleisti, kas pagrindiniai romano tęsinio veikėjai ir priduria, kad recenzijos ir anotacijos, paviešinančios skaitytojų laukiančias siužeto paslaptis, Vakaruose laikomos neprofesionaliomis. Tačiau prasitaria, kad veikiantieji asmenys atstovaus šiek tiek vyresnei nei pirmosios knygos – trisdešimtmečių kartai, ir kad išskirtinis dėmesys atiteks vaizduojamo laikotarpio medicinos mokslo padėčiai Lietuvoje.

Neslepia ir to, kad rinkti istorinius duomenis knygai šįkart buvo kebliau. Priežastis paprasta: maras, kuris vien Vilniuje, manoma, nusinešė apie 100 tūkst. gyvybių, savo aukas šienavo nesirinkdamas. Mirė ir metraštininkai, taigi tiesioginių tų metų įvykių liudijimų archyvuose reta. “Faktiškai minėtas laikotarpis Lietuvos istorijoje –  apytamsė dėmė, tik kariniai veiksmai, kaip įprasta, gerai dokumentuoti”, – teigia K.Sabaliauskaitė.

Savo kūrinį autorė dedikuoja nežinomam Švento Roko brolijos vienuoliui, kuris kartu su draugu Vilniuje sugebėjo palaidoti 22 tūkst. miestiečių kūnų. “Rizika užsikrėsti, aišku, buvo didžiulė, tačiau žmogiškoji pareiga ir pagarba mirusiųjų kūnams šiam vienuoliui rokitui atrodė svarbesnės. Manau, jo pasiaukojimas tokiu metu, kai reikėjo pasistengti prispaustam bado nesuvalgyti savo artimo (mieste fiksuota daug kanibalizmo atvejų), tikrai vertas įamžinimo. Mėgstame pagerbti kunigaikščius – tikrus ir mitinius, bet kodėl nepastačius paminklo, prie kurio galėtume apmąstyti bendražmogiškąsias vertybes? Tegu nors mano knyga, primenanti bevardžio vienuolio žygdarbį, taps jam mažu paminklu”, – kalba rašytoja.

Maras kaip Dievo bausmė

Sostinėje žinomos dvi masinės maro aukų kapavietės: prie Šventojo Stepono bažnyčios Senamiestyje ir Neries pakrantėje Žvėryne, priešais Vingio parką. Ten į vieną duobę buvo suverčiama po 70–80 numirėlių. Jie buvo laidojami ir kone visų tuo metu mieste veikusių bažnyčių ar vienuolynų rūsiuose. Nemažai vilniečių savo šeimos numirėlius užkasdavo tiesiog privačių namų rūsiuose ar kiemuose, ketindami palankesnėmis aplinkybėmis juos perlaidoti su visomis krikščioniškomis apeigomis. Tačiau tuo pasirūpinti dažnu atveju nebelikdavo kam. “Prisiminkim, kad kraštą siaubė ne tik maras, bet ir viena kitą keičiančios svetimtaučių – rusų, švedų, saksų – armijos. Ėjo pirmasis Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) dešimtmetis. Europą valdė tokios ryškios istorinės asmenybės, kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, Rusijos caras Petras I, Švedijos valdovas Karolis XII, Saksonijos kiurfiurstas Frydrichas Augustas, kuriam tuo metu priklausė ir Abiejų Tautų Respublikos sostas. Tai absoliutizmo, arba valdovų-karių epocha Europoje”, – pasakoja K.Sabaliauskaitė.

Ar tokiu laikotarpiu įmanoma kalbėti apie šalies kultūrą? “Kultūros apraiška galima laikyti tai, kaip miesto magistratas sugeba kontroliuoti sudėtingą situaciją. Ir, žinoma, religinį gyvenimą: žmonės per marą masiškai meldėsi. Teismai, bijant užkrato, būdavo uždaromi, bet šventieji paveikslai, bažnyčių altoriai – atvirkščiai – itin uoliai lankomi. Pavyzdžiui, prie tuomet neseniai pastatytos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios išorėje kabančio Maloningosios Dievo Motinos, laužančios maro rūstybės strėles, paveikslo traukdavo maldininkų minios. Tačiau Vilniaus kapitulos kanauninkai epidemijos apimtą miestą paliko vieni pirmųjų, kartu išsiveždami ir bažnyčios lobyną bei pagrindinius archyvus”, – teigia rašytoja.

Ir priduria, kad maro metu išmirė nemaža dalis menininkų ir amatininkų, todėl po to Vilniuje kelis dešimtmečius buvo jaučiamas jų profesionalumo lygio nuosmukis: “Tai akivaizdu net iš Dominikonų bažnyčios freskų, vaizduojančių didįjį marą: jos tapytos labai vidutiniško dailininko. Pasikeitė ir universiteto veikla: iki XVII a. pabaigos jo profesoriai ir jų moksliniai darbai buvo puikiai vertinami visoje Europoje, o po sukrėtimo Vilniaus universitetas tampa aukštąja mokykla, rengiančia ne tiek mokslininkus, kiek pamokslininkus. Tikėta, kad maras žmonėms siųstas už nuodėmes, tad religinių dogmų raginta laikytis griežčiau. Tikslieji ir gamtos mokslai praktiškai apmirė, susikoncentruota į krikščioniškuosius dalykus”.

Ar griežtėjančias visuomeninio gyvenimo taisykles perėmė ir meno formos? “Priešingai: tai – įmantrių barokinių kaspinų, žėrinčiai lengvos barokinės muzikos amžius. Aukštuomenės puota maro metu. Menotyrininkas neklysdamas datuotų, kuris drabužis pasiūtas septynioliktojo amžiaus viduryje, o kuris – aštuonioliktojo amžiaus pradžioje: jei pirmasis turi vieną kaspiną, antrasis turės jų dešimtį. Mada tampa dar prašmatnesnė ir elegantiškesnė”, – tikina pašnekovė.

Analogijų ženklai

Ar ilgi menotyros mokslų daktarės parašyto romano sakiniai, dažnai prasidedantys jungiamaisiais žodeliais ir sudarantys vientisai plaukiančios kalbos įspūdį, taipogi atkeliavo iš baroko? “Ne visai. Barokinėje literatūroje, perėmusioje lotyniškosios Senovės Romos literatūros tradicijas, vyrauja griežta, nugludinta, racionali sakinio struktūra. Tuo tarpu man vinguriuojančiu sakiniu norėjosi perduoti to meto architektūros formų dinamiką, atkartoti barokinės bažnyčios kupolo freskas. Tai labiau mėginimas kalba atverti grakščią drabužio klostę ar pakylėjantį angelo skrydį. Taip pat siekiau, kad tekstas skambėtų tarsi šeimos saga, ateinančioms kartoms skirtas pasakojimas, todėl jame beveik nėra tradicinių dialogų”, – aiškina K.Sabaliauskaitė.

Ar panaši stilistinė tendencija išliks ir naujajame kūrinyje? “Išliks tiek, kiek 1667-ieji panašūs į 1707-uosius. Tikiuosi, žodžiui jautrūs žmonės pajus ir skirtumus. Iš tikrųjų apsisprendusi rašymui būtent nuo knygos apie marą ketinau savo kūrinį pradėti. Pirmasis romanas tebuvo priešistorė, įvedanti skaitytoją į mano pasakojimą, į to laiko foną. Pamaniau, kad sviesti neparengtus skaitytojus tiesiog į maro nasrus būtų per žiauru. Beje, prie kiekvieno knygoje aprašomo kraupaus epizodo galėčiau nurodyti istorinius šaltinius, kuriuose minimi analogiški įvykiai. Šia tema domiuosi seniai: viskas, ką įdomaus aptikdavau, būdavo atšviečiama ir guldavo į mano aplankus. Rašydama papildomai konsultavausi su medicinos istorikais. Buvo įdomu panagrinėti mokslo darbus, tiriančius miestų gyvenimą epidemijų metu”, – neslepia “Silva rerum” autorė.

Įdomu, kas, Kristinos manymu, galėtų tapti sukrėtimus pranašaujančiais ženklais mūsų šiuolaikiniame gyvenime? “Kai prisimenu anuos susiskaldžiusius ir netgi dėl menkniekių nesusitariančius bajorus, bet kuria proga Seime staugiančius “veto!”, arba fanatikų minias, mėginančias reguliuoti politinio ir kasdieninio gyvenimo reikalus… Visa tai anuomet vedė mus į valstybės subyrėjimą ir Respublikos padalijimą. Manau, būtų sveika sustoti ir pamąstyti, ką darome dabar ir į kur tai gali mus atvesti”, – kalba K.Sabaliauskaitė.