BFL

Ne tik apie profesionalus profesionalų Vyriausybės viceministrų postuose – ir apie paguodos prizus pralaimėjusiems rinkimus, lyg copy paste panašias kai kurių politines biografijas, neįtikėtino masto klerkų karjeros šuolį ir atėjimą į valdžią iš protestuotojų prieš ją gretų.

Aušra LĖKA

Laikai, kai valdančiosios daugumos partijos pasidalydavo ne tik ministrų, bet ir viceministrų kvotas, – praeityje. Vadinamosios profesionalų Vyriausybės ministrams žadėta, kad jie patys galės formuotis savo komandas. Bet kai kurie paklausti niekaip negalėjo atsiminti viceministrų pavardžių. Atrodo, nelabai daug buvo ir besiveržiančiųjų į šiuos postus: praėjus beveik mėnesiui po Vyriausybės priesaikos šeštadalis viceministrų (sausio 9 d. duomenimis, kai šis „Veido“ numeris išsiųstas į spaustuvę) dar nebuvo paskirti. Krašto apsaugos, švietimo ir mokslo ministras tebuvo radę po vieną, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos, susisiekimo ministrai – po du viceministrus.

Profesionalai į valdžią nenori

Jei rinkimų favoritai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) Vyriausybę užsimojo formuoti iš ministrų profesionalų, tai viceministrai juo labiau turėtų būti tokie, nes būtent jiems tenka atsakomybė už atskiras ministerijos kuruojamas sritis, tad dalykinių žinių jiems reikia net daugiau nei ministrams. Tačiau žadėdami profesionalus valdžioje „valstiečiai“, tikėtina, neturėjo omeny valdininkų, nes juk todėl rinkėjai ir nušlavė ligšiolinę valdžią, kad jų netenkino valstybės aparato darbas. Bet pritraukti į valstybės valdymą profesionalų iš šalies sekėsi sunkiai.

Kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson pavyko rasti tokius du viceministrus. Gintautė Žemaitytė (43 m.) – semiotikė, menotyros mokslų daktarė, Dailės akademijos mokslo darbuotoja, dėstytoja, 2014 m. buvo išrinkta Lietuvos kultūros tarybos nare. Audronis Imbrasas (52 m.) – gerai žinomas šokio kritikas, kultūros vadybininkas. Jis vadovavo jo iniciatyva įkurtam Lietuvos šokio informacijos centrui, rengiančiam kasmetį tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“, kūrybinių industrijų centrui „Menų spaustuvė“.

Tiesa, šis viceministras – retas atvejis politikos istorijoje, mat atstovauja opozicinei partijai. A.Imbrasas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą 2015 m. išrinktas pagal Liberalų sąjungos sąrašą, nors ir nėra šios partijos narys. Panašus atvejis ir Energetikos ministerijoje: ten vienas iš viceministrų – taip pat nepartinis, bet į rinkimus ėjęs su „Tvarka ir teisingumu“.

Trečiasis kultūros viceministras archeologas Renaldas Augustinavičius (37 m.) lig šiol dešimt metų dirbo Kultūros ministerijai pavaldžiame Kultūros paveldo departamente Kontrolės skyriaus vyriausiuoju valstybiniu inspektoriumi.

Susisiekimo viceministru tapęs Paulius Martinkus (32 m.) – nepriklausomas valstybės valdomų įmonių ekspertas, profesionalus valdybų narys. Iki paskyrimo viceministru jis buvo Bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse prezidentas, anksčiau vadovavo Valstybės valdomų įmonių valdymo koordinavimo centrui. Ši jo patirtis pravers ir dirbant neskaidrumo skandalų krečiamų „Lietuvos geležinkelių“ valdyboje. P.Martinkus baigęs ekonomiką ir verslo administravimą Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje, tobulinosi daugelyje kursų ir mokymų užsienio šalyse.

Kitą viceministrą susisiekimo ministras Rokas Masiulis rado Užsienio reikalų ministerijoje: Ričardas Degutis (50 m.) Užsienio reikalų ministerijoje dirbo 1991 m. – ambasadose Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, vadovavo įvairiems ministerijos departamentams, buvo Lietuvos ambasadorius Gruzijoje ir Latvijoje. R.Degutis turi nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadorius rangą.

Sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai pavyko į viceministrus pasikviesti medicinos mokslų daktarę prof. Gintarę Šakalytę (51 m.). Ji 25 metus dirbo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Kardiologijos klinikoje. Garsi kardiologė atliko daugiau nei 20 klinikinių tyrimų, publikavo daugiau nei 100 mokslinių straipsnių, yra trijų vadovėlių studentams bendraautorė, įgyvendino daug tarptautinių projektų ir net laisvą nuo darbo laiką skiria visuomeninei veiklai kardiologijos srityje.

Kita sveikatos viceministrė Kristina Garuolienė (44 m.) 17 metų dirbo Valstybinėje ligonių kasoje prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pastaruosius 12 metų – Vaistų kompensavimo skyriaus vedėja. 12 metų ji taip pat dirba mokslinį bei pedagoginį darbą Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. K.Garuolienė turi du diplomus – gydytojo pediatro bei viešojo administravimo magistro, ji – biomedicinos mokslų daktarė.

Švietimo ir mokslo ministrei Jurgitai Petrauskienei pavyko į ministeriją susigrąžinti doc. dr. Giedrių Viliūną (53 m.): 2002–2007 m. jis buvo visuomeninis, vėliau etatinis švietimo ir mokslo ministro patarėjas, 2007–2009 m. – ministerijos sekretorius. Po to dirbo Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos skyriaus vedėju, departamento direktoriumi, o nuo 2010 m. – Mykolo Romerio universitete (MRU) buvo studijų prorektorius. Filologo išsilavinimą turintis G.Viliūnas vienas ir su bendraautoriais yra išleidęs mokslo knygų, vadovėlių, vadovavo darbo grupėms, kurios parengė humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros strategiją, šių mokslo sričių infrastruktūrų plėtros galimybių studiją.

Iš Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovų į socialinės apsaugos ir darbo ministrus atėjęs Linas Kukuraitis į bendražygius ir naujame poste pasikvietė Maltos ordino pagalbos tarnybai vadovavusį, pagal išsilavinimą – tarptautinio verslo bakalaurą Eitvydą Bingelį. Iš jau paskirtų viceministrų jis jauniausias, jam 28-eri, bet jau turi patirties socialinės aprėpties, bendruomenių plėtros srityje, už kurią dabar atsakingas. Nuo penkiolikos metų E.Bingelis – aktyvus savanoris ir savanorystės projektų kuratorius, ilgametis maltietis. Jis – Nacionalinio skurdo tinklo organizacijų valdybos narys.

Kita socialinės apsaugos ir darbo viceministre tapo per 13 metų ministerijoje dirbanti Eglė Radišauskienė (42 m.), pastaruoju metu vadovavusi Darbo departamentui. Teisės magistro išsilavinimą turinti E.Radišauskienė buvo naujo Lietuvos socialinio modelio kūrimo ir įtvirtinimo projekto vadovė. Jo įsigaliojimas atidėtas pusmečiui, tad naujosios viceministrės pirmiausia ir laukia nelengvas darbas galutinai užbaigti šį daug diskusijų sukėlusį įstatymų paketą.

Du – specialistai. O kas tas trečias?

LVŽS lyderiai ne kartą žadėjo, kad valdžios postai nebebus partiečių darbo birža. Viena vertus, nieko blogo, jei viceministrais ar patarėjais tampa kvalifikuoti partijų nariai. Tačiau kai kurie paskyrimai kelia abejonių, ar pasirinkimą lėmė kompetencija.

Štai vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas rado du vidaus reikalų sistemoje patyrusius viceministrus. Česlovas Mulma (48 m.), atsakingas už viešąjį saugumą, baigęs Lietuvos policijos akademiją, 1989 m. tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo nuo eilinio, vėliau dirbo kriminalinėje tarnyboje, po to Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato viršininku. Pastaruosius aštuonerius metus ėjo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas.

Viceministras Darius Urbonas (42 m.), atsakingas už viešąjį administravimą ir valstybės tarnybą, vidaus reikalų sistemoje nuo 1994 m. Pastaruoju metu jis buvo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vyriausiasis patarėjas, prieš tai dvejus metus dirbo Kauno apylinkės teismo teisėju. D.Urbonas – socialinių mokslų teisės krypties daktaras, MRU docentas.

O štai trečias viceministras, Birmingamo universiteto diplomatijos ir Vilniaus universiteto   Europos studijų magistras Giedrius Surplys (36 m.), lig šiol gilinosi į komunikacijos sritį, bet bus atsakingas už regioninę politiką ir elektroninės valdžios klausimus. Taip, jis irgi iš vietinių resursų – dešimt metų dirbo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) įsteigtoje viešojoje įstaigoje „Jungtinis techninis sekretoriatas“, aptarnaujančioje ES finansuojamas bendradarbiavimo per sieną programas, bet čia buvo komunikacijos vadovas. Beje, čia dirbdamas jis dar suskubdavo eiti ir kitas pareigas: tuo pat metu buvo, kaip pats rašo anketose, ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbų rašytojas, o prieš tai šalia darbo VRM įstaigoje dar patarinėjo užsienio reikalų ministrui, dėstė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ir direktoriavo bendrovėje „Morkus“.

G.Surplys savo biografijoje nurodo, kad jis – LRT žaidimo „Auksinis protas“ trečios vietos laimėtojas. Bet kur kas prasčiau jam sekėsi Seimo rinkimuose: LVŽS narys savo partijos sąraše buvo 56-tas, po rinkėjų reitingavimo pakilo į 51 vietą, bet to neužteko parlamentaro mandatui gauti, o Naujosios Vilnios vienmandatėje apygardoje liko penktas. Gal viceministro postas – paguodos prizas? Beje, anksčiau G.Surplys buvo Krikščionių demokratų partijos narys, jaunimo skyriaus pirmininkas, su šia partija yra dalyvavęs rinkimuose, bet irgi nesėkmingai.

Tarp aplinkos viceministrų vieno paskyrimas irgi kelia panašias asociacijas. Martynas Norbutas (35 m.) Seimo rinkimuose LVŽS sąraše pelnė tik 99 vietą, o rinkėjai jį nureitingavo dar trimis žemiau. Lietuvių filologijos ir semiotikos specialistas jau įsisukęs į politinę veiklą: dirbo Seimo nario padėjėju, Europos Parlamento nario patarėju, pastaruoju metu buvo Europos Parlamento nario „valstiečio“ Bronio Ropės asistentas. Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai laikotarpiu jis dirbo Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje, planavo ir organizavo Europos Komisijos narių vizitus į Lietuvą.

Tiesa, M.Norbutas turi įdirbio ir aplinkosaugos projektuose: prieš penkerius metus veiklą šioje srityje pradėjo nuo smulkių iniciatyvų, vėliau ėmėsi platesnių veiklų – vadovavo „Eko“ redakcijos kolektyvui, rengė ekologinius seminarus, diskusijas, organizavo ekologinio meno parodas, konkursus, vedė pamokas moksleiviams.

O dar vienas aplinkos ministro Kęstučio Navicko pasirinkimas – vienas netikėčiausių ligšiolinėje Lietuvos politikoje: advokatė, MRU ir Vilniaus dailės akademijos lektorė Rėda Brandišauskienė (34 m.) paskirta aplinkos viceministre, kuruosiančia statybos ir būsto bei teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros sritis. Nei tos srities išsilavinimo, nei darbo patirties neturinčios R.Brandišauskienės paskyrimas į tokį postą atrodytų netinkamas, jei ne jos visuomeninė veikla: ji – Užupio Respublikos kanclerė ir teisingumo ministrė, neseniai vedusi Užupio aktyvistus į kovą prieš „MG Valdos“ daugiabučių invaziją ant Vilnelės kranto.

„Lietuvai pasiųstas aiškus signalas – plėtristinė arogancija ir nihilizmas nuo šiol nebebus globojami ministeriniu lygmeniu“, – džiaugiasi architektūros ir kultūros portalas „Pilotas.lt“, pripažindamas, kad tai – rimtas iššūkis jaunai advokatei, iki šiol į urbanistiką ir architektūrą žvelgusiai iš gynybinių visuomeninių apkasų. Antra vertus, po ligšiolinio ministro Kęstučio Trečioko urbanistikos ir architektūros „reguliavimo“ bet koks valdymas skatina šviesesnius lūkesčius.

O dar vienas aplinkos viceministras Mindaugas Gudas (39 m.) kuruos tas sritis, kuriose Aplinkos ministerijos sistemoje dirba jau per 15 metų, – taršos prevencijos, atliekų, vandens išteklių ir nuotekų. M.Gudas vadovavo Aplinkos apsaugos agentūros Upių valdymo, Aplinkos būklės vertinimo departamentams, Hidrografinio tinklo skyriui. Jo daktaro disertacijos tema taip pat buvo apie Lietuvos upių vandens būklę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m