Dauguma dabartinių mūsų ministrų pasižymi ypatingu lankstumu, kai nereikia, ir ypatingu nelankstumu, kai reikia lankstumo. Be to, ministravimas, regis, juos stipriai pakeitė, nes iki jo jie kalbėjo ir žadėjo visai ką kita, nei rodo dabartinis jų elgesys.

Štai konkretūs pavyzdžiai: tarkime, vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, kai kalba pasisuka apie alkoholio prekybos ribojimą, dažnai ima tvirtinti esąs liberalas ir pasisakąs už šios rinkos liberalizavimą. Bet kitose srityse jo liberalizmas kažkaip staigiai išgaruoja. Tarkime, Valstybės kontrolei paskelbus, kad Vidaus reikalų ministerijos turtas turėtų būti valdomas taupiau bei racionaliau ir ši ministerija turėtų atsisakyti jai nebūdingų funkcijų, iš tiesų liberalus ministras turėtų apsidžiaugti gavęs tokį akstiną ir pradėti reformą. Tai yra išjudintų tą seną pelkę ir perduotų nebūdingas funkcijas privačioms bendrovėms. Bet “pusiau nėščias” liberalas ima aiškinti, kad nieko keisti nereikia, nes tai neva neracionalu, gal ir netikslinga.

Juk jau dvidešimt metų žurnalistai rašo apie valstybinę apsaugos policiją, kuri jau prieš 19 metų galėjo būti privatizuota, tiek pat metų kritikuojama ir VRM autoūkio sistema, bet niekas nesikeičia nei socialdemokratams, nei liberalams vadovaujant. Nesvarbu, kad dar nebūdami valdžioje tie keistieji mūsų liberalai kritikavo dabartines ydas ir prisiekinėjo jas naikinti.

Jau, regis, toks progresyvus liberalas Remigijus Šimašius turėtų norėti įpūsti naujų vėjų į labai surambėjusią ir didelės dalies žmonių pasitikėjimą praradusią teisingumo sistemą, bet nenori. Tarkime, Lietuvoje jau senokai buvo galima įvesti grupinių ieškinių teismuose galimybę, ir tai būtų naudinga šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų, bet ministrui tai nerūpi, nes jis liberaliai darbuojasi liberaliose smulkmenose.

Turime ir dar vieną ministrą liberalą Raimondą Šukį, kuris pateko visai ne į savo roges ir sveikatos apsaugos ministro poste tiesiog prasmego. Ką jau ten svajoti apie kažkokias liberalias reformas ar pirmtako pradėtų reformų užbaigimą, jei šis ministras net kalbėti ir viešumoje pasirodyti bijo.

Tiesa, negalima teigti, kad visi liberalai tapę ministrais nuliberalėja. Ne, taip nėra. Tarkime, ministras Gintaras Steponavičius išliko liberalas, netgi ultraliberalas: jis įvykdė tikrai vykusią aukštojo mokslo reformą, bet paskui taip apsvaigo, kad liberaliai ėmė žiūrėti ir į pinigų skirstymą. Taip gimė vadinamasis Manto Adomėno ir universitetų reitingavimo skandalas. Ir, regis, šis skandalas ne vienintelis.

Apibendrinant galima teigti, kad liberalų partijos ir liberalai Lietuvoje yra savotiški. Su vertybėmis, kurias turėtų išpažinti, iš tiesų jie yra stipriai apsipykę. Kai kurie ministrai neliberalai, tarkime, Kazys Starkevičius, Dainius Kreivys ar Arvydas Sekmokas, elgiasi kur kas liberaliau ir pažangiau nei jau minėti tariamieji liberalai.

Regis, liberalai išbandymo valdžia neišlaikė. Bent jau liberalcentristai tai tikrai. O apie Tautos prisikėlimo partiją (kuri yra nei velnias, nei gegutė, bet kažkokias liberalias vertybes kadaise minėjo) net nekalbu.