"Veido" archyvas

Tapytojas Vygantas Paukštė dailės atėjusiems mokytis vaikams pirmiausia uždraudžia piešti barbes ir azijietiškus kovotojus.

“Drabužių tapyti nemėgstu, nes jie greitai išeina iš mados. Negi paveikslą dėl to išmesi?” – sako Vygantas, supamas šiek tiek distrofiškų, neretai šonkaulius aplinkiniams demonstruojančių, pailgintomis rankomis ir kojomis žmogeliukų. Jie gyvena kone visuose V.Paukštės personalinės parodos, veikiančios “Lietuvos aido” galerijoje, paveiksluose, tačiau pernelyg užsiėmę savais reikalais, kad kreiptų į mus, komentatorius, bent menkiausią dėmesį. Savo ryškiame pasaulyje šoka, žaidžia slėpynių, ilsisi ar tiesiog leipėja nuo karščio, kaip ir mes tą paskutinę pavasario dieną.

Štai šalia kažin kokio fikuso į viršų žvelgiantis raudonas veidas. Paveikslas vadinasi “Mato”, tačiau ką jo veikėjas taip akylai stebi – tegalime spėlioti. “Jis mato ana tą ventiliacijos angą”, – įtikinėja Vygantas, rodydamas lyg tyčia virš paveikslo galerijos sienoje įrengtas groteles.

Kitas žmogeliukas, pasak autoriaus, išsirengė “Pas žiogą į svečius”. Žiogas – panašus į kitus paveikslų veikėjus, tik liūdnas ir su dviem riestom antenom. Dar vienas, matyt, ne itin draugiškai nusiteikęs padaras plačiais sparnais pikiruoja virš tariamos pievos. “Kas jis – gal laumžirgis?” – teiraujuosi tapytojo. “Ne – šikšnosparnis”, – liaudiškai, praleisdamas vieną šnypščiamąjį priebalsį, atrėžia paveikslo autorius. Ir tampa nejučiom gailu to vienišo, tačiau jokių svečių nelaukiančio marsietį primenančio žiogo.

Įgrįsę kotletai

O Vilniuje tebestovi karščio kariuomenė. “Žinokit, čia – jūsų smėlio laikrodis”, – iškalbingai pareiškia Vygantas, kai padavėja taukšteli ant stalo bokalą alaus. Jis bemat “apverčiamas”, ir mano lenktynės su smėlio puta prasideda.

Ar tie pora metų, kai tapyti parodos paveikslai, buvo kuo nors ypatingi? “Nieko panašaus. Paveikslai turi savo dėsnius. Jeigu pats nesijauti gerai, nebūtinai darbai bus tamsūs ir niūrūs: atvirkščiai – jie gali dar intensyviau šviesti ir skambėti. Kūryba gyvena savo gyvenimą, svarbu, kad viskas vyktų laiku ir vietoje”, – putų lygis vėl per kelis pirštus grėsmingai leidžiasi apačion.

Ar buvo atvejų, kai jautėsi atsidūręs laiku ir vietoje? “Aišku, būna. Tada tarsi ne pats ranką vedžiotum. Bet taip nutinka retai. Dažniausiai turi stipriai kovoti. Ir su drobe, ir su savim, nes vis labiau tingisi stengtis. Tai jums atrodo, kad tapyba – kažkas tokio. Bet jei kiekvieną dieną reikėtų kotletus kepti – ar skanūs būtų?” – klausia Vygantas.

Ar dirba sistemingai? “Ne, jokios sistemos. Ir jaunystėje taip – kai ateidavo laikas, užsidarai ir juodai dirbi… Geriausia – vakarais ir naktimis. Kūryba – individualus, netgi intymus reikalas. Nemoku dirbti, pavyzdžiui, pleneruose, kur ištisas būrys dailininkų paišo tą patį. Dirbtuvėje, esančioje T.Ševčenkos gatvės loftuose, netgi krebždėjimas už sienų nervina.

Sėdi ir įsivaizduoji, ką ten, savo studijose, tuo metu paišo Gražys arba Kasčiūnaitė”, – lemtingasis bokalas toliau tuštėja.

Brodas ir pedagogika

Sakau, kad visai neseniai regėjau Vyganto paveikslus kabančius “Piano.lt” salėje. Koncertų metu akims dažnai nebūna daug darbo, tai ir apžiūrinėji, pavyzdžiui, dvi keistai apsirengusias mergytes-moterytes ant sienos… “A, tai mano jaunystės darbas. Tada hiperrealizmas buvo madingas. Šalia to, ką įskaitoms turėdavom paišyti (darbininkus, kolūkius, gamyklas), stengdavomės tapyti ir sau. Netgi kolektyvines parodas institute rengdavom, įdomiausia, kad jų niekas nedrausdavo. O kas nedirbo sau – neturėjo kur eiti gavęs diplomą”, – pasakoja Vygantas.

Ar pačiam teko imtis su menu nesusijusių darbų? “Kaip čia pasakius… Aš dėstytojas. Dešimt metų mokau vaikus J.Vienožinskio dailės mokykloje, kurią pats kadaise baigiau. Kaip daugumą dabartinių mokytinių, mane irgi ten užrašė tėvai, kad nesibastyčiau gatvėmis. Juk buvau Brodo vaikas, gyvenom Z.Angariečio (dabar Kaštonų) gatvėje. Bet dailės mokykloj pamažu “užsikabinau”. Tada mus mokė Arvydas Šaltenis, Vytautas Šerys, Petras Repšys, Antanas Kmieliauskas… Taip sutapo, kad nemažai tų pačių dėstytojų, man mokyklą baigiant, persikėlė į Dailės institutą. Bet iš pirmo karto ten įstoti nepavyko, labai rimti konkursai būdavo. Todėl metus technikume fotografijos mokiausi. Ligi šiol menu įspūdingo dydžio ten stovėjusią “camera obscura”, – alaus puta pavojingai traukiasi dugno link.

Ar teko užsiimti kitokiais menais, ne vien tapyba? “Turite galvoje visokius “tarpdisciplinarinius”, “multimedijas” ir nebežinia kelintus “post”? – ironiškai pasitikslina pašnekovas. – Sykį guvus jaunas kolega įteikė mums, trims užkietėjusiems tapytojams, videokamerą ir prisakė filmuoti, kas tik į galvą šauna. Na, pažaidėm iš mandagumo – koks gali būti filmas, kai kamerą pirmą kartą rankose laikai. Ir ką jūs manote? Tas projektas išgarsėjo, jo autorius tapo žymesnis už mus visus. Bet nežiūriu į tokius dalykus rimtai. Kartais su studentais ta tema padiskutuojam, tačiau jie manęs neįtikina”, – prisipažįsta Vygantas, jau keletą metų dėstantis Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje.

O būna, kad dailės mokyklos moksleiviai savo dėstytoją kažkuo nustebina? “Nebūna. Intuityvūs atradimai būdingi mažesniems, ikimokyklinio amžiaus vaikams. Vėliau stebuklų metas baigiasi. Visi pradeda piešti barbes ir animacinius herojus – mokykloje daug vargstame, kol nuo to atgrasome. Iš patirties galiu tvirtinti, kad tai, išeis iš vaiko dailininkas ar ne, lemia ne talentas ar gebėjimai, o jo paties požiūris į darbą. Lieka tie, kuriems dailėje įdomu, nors dažnai jie nekomunikabilūs ir visai nelinkę į teorines diskusijas. Tik darbai įrodo, kad jiems menas “limpa”. Tokie jaunuoliai smarkiai išsiskiria iš daugumos, ateinančios turiningai praleisti laisvalaikio”, – be iliuzijų aiškina Vygantas ir… paskutinįkart aukštai užverčia bokalą. Mano laikas išseko.

Gudrūs olandai

Ką gi, grįžtam “Lietuvos aido” galerijon. Pakeliui V.Paukštė kyšteli nosį į dar nematytą dviejų jaunų menininkių Senamiestyje atidarytą tapybos studiją. Dalykiškai šeimininkių pasiteirauja, kada jos pačios baigė studijas, ir prisipažįsta, kad panaši galerija – jo jaunystės dienų svajonė. Merginų klausiamas, ką pats tapo, tik kukliai numykia apie parodą netoliese.

O štai Birutė Patašienė, “Lietuvos aido” galerijos direktorė, Vygantą vadina ištikimiausiu galerijos autoriumi, su kuriuo bendradarbiavimas trunka jau penkiolika metų. “Kai galerijos duris vos pravėrę užsieniečiai teiraujasi Paukštės darbų, iš karto suprantame, kad jie – olandai”, – pasakoja galerininkė.

Mat po to, kai V.Paukštės ir Ričardo Vaitiekūno paveikslų įsigijo Amsterdamo “Stedelijk Museet”, jais susidomėjo ir garsi šiame mieste “Wetering” galerija, pradėjusi periodiškai rengti lietuvių parodas. Tačiau B.Patašienė nepavydi: ten vieni pirkėjai, čia – kiti. Be abejo, Vilniuje olandai V.Paukštės paveikslų tikisi įsigyti pigiau nei Amsterdame, tačiau kainų skirtumas nėra toks žymus, kad padengus transportavimo išlaidas sandoris labai apsimokėtų.

Beje, prieš dešimtį dienų tapytojo paveikslas “Plauna” buvo parduotas ir Vilniaus aukcione. Kaina nuo pradinės nebuvo pakelta, tačiau kadaise autoriaus padovanotas jaunystės darbas naujam savininkui atiteko už 7,8 tūkst. litų.

O artimiausia menininko laukianti ekspozicija – liepą Vilniuje, “Litexpo” centre, vyksiančioje antrojoje šiuolaikinio meno mugėje “ArtVilnius”. “Lietuvos aido” galerija ten savo stende ketina pristatyti tik dviejų dailininkų – Sigutės Maslauskaitės ir V.Paukštės tapybą.