Rasa Didžpetrienė / BFL nuotr.

Jau antra tragedija per trumpą laiką sukrečia visuomenę – vėl kūdikis žiemos viduryje išmetamas į šulinį su lediniu vandeniu. Taip pasielgė patys artimiausi vaikui žmonės – mama ir tėtis. Pasikartosiu: šios tragedijos yra atspindys to darbo, kuris vykdomas vaikų teisių apsaugos srityje Lietuvoje.

Rasa Dičpetrienė, “Gelbėkit vaikus” gen. direktorė

Mūsų organizacija kasdien susiduria su šeimomis, kurios nežino nei kaip išgyventi, nei kaip išmaitinti vaikus rytoj. Padedame, bet to nepakanka. Išeitis – kompleksinė, sustyguota visų susijusių institucijų teikiama pagalba, paremta komandiniu principu. Kol kas to nėra.

Prie kiekvieno šulinio po pareigūną nepastatysime, būtina susitelkti ir teikti pagalbą šeimai tuomet, kai vaikai dar ne šulinyje. Teisingu keliu einanti Alytaus rajono savivaldybė galėtų būti pavyzdžiu – 71 savivaldybės darbuotojas dirba mobiliuosiuose grupėse, kurios esant reikalui visą parą, teikia pagalbą krizinėje situacijoje atsidūrusioms šeimoms, lanko socialinės rizikingos šeimas. Savivaldybėje jau įgyvendinamas priemonių planas, kurio tikslas – vaikų saugumas šeimose ir šeimyninė globa vaikams, kuriais negali pasirūpinti jų tėvai.

Labai ačiū kaimynui, nesuabejojusiam tą lemtingą akimirką ir nepabūgusiam išgelbėti kūdikio. Kiekvienam tokiam žmogui norėčiau paspausti ranką. Jeigu tokių kaimynų būtų daugiau… Jeigu mes mokėtumėme atpažinti požymius, kurie veda prie tokių nelaimių ir lauku suteiktumėme kompleksinę pagalbą – mūsų visuomenė būtų kur kas labiau atsakinga. Tai yra ilgas ir kruopštus kiekvieno iš mūsų darbas. Ir jame svarbiausia ne popierius, o elementarus žmogiškumas.