??????

Su 65-erių metų mokslo istoriku, muziejininku dr. Ramūnu Kondratu susitinkame jo valdose – Šv. Jonų bažnyčioje įsikūrusiame Vilniaus universiteto muziejuje.
R.Kondratas į pokalbį atskuba šiltai šypsodamasis ir jau po akimirkos pradeda pasakoti savo gyvenimo ir dar visai naują seniausio Lietuvos universiteto muziejaus gimimo istoriją: kaip jis, tris dešimtmečius atidirbęs didžiausiame pasaulyje ~Smithsonian~ muziejų komplekse Vašingtone (1846 m. įkurtam kompleksui priklauso 19 muziejų ir galerijų, 9 tyrimo centrai, nacionalinis zoologijos sodas; 2012 m. jame apsilankė per 30 mln. lankytojų), vieną dieną nusprendė palikti Ameriką ir visam laikui įsikurti Lietuvoje, kurioje kaip tik buvo beprasidedanti pastaroji ekonominė krizė; kaip pamažu įsitraukė į vis aktyvesnę Lietuvos muziejų veiklą, perduodamas jiems savo turimą patirtį; ir galiausiai kaip senos lentynos Vilniaus universitete, prikrautos apdulkėjusių knygų, ir ant grindų sustatytos dėžės su daiktais transformavosi į nedidelį vertingas numizmatikos, medalių, grafikos kolekcijas, tapybos, skulptūros, žymiausių universiteto mokslininkų rankraščių rinkinius sukaupusį universiteto muziejų su moderniomis saugyklomis. Atrodo, kad jo klausytis galėtum valandų valandas.
Net neįtartum, kad puikiai lietuviškai kalbantis R.Kondratas, dabartinis Vilniaus universiteto muziejaus direktorius, gimė Vokietijoje, užaugo ir didžiąją gyvenimo dalį pragyveno JAV, o Lietuvoje nuolat gyvena tik pastaruosius penkerius metus. Net ir lietuvišką šeštadieninę mokyklą Amerikoje būdamas vaikas jis lankė tik labai trumpai, nes kai Lietuvos „dipukų“ Kondratų šeima, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusi į Vakarus nuo sovietų represijų ir tremties į Sibirą, iš Naujojo Džersio valstijos persikėlė į Konektikutą, Grotono miestą, lietuvių ten tuo metu tebuvo nedidelė saujelė, o lietuviškos mokyklos visai nebuvo.
„Tai tėvų nuopelnas, jie visada šeimoje skatino mus kalbėti tik lietuviškai. Kol nepradėjome lankyti mokyklos, nei aš, nei mano dvejais metais jaunesnė sesuo angliškai visai nemokėjome“, – prisimena R.Kondratas, kuriam lig šiol prieš akis iškyla vaizdas, kai pirmąkart atėjęs į klasę nesuprato nieko, kas buvo kalbama. Sutrikęs vaikas net norėjo bėgti iš klasės ieškoti mamos.

Lemtingi gyvenimo atsitiktinumai
Baigęs amerikiečių gimnaziją, R.Kondratas įstojo studijuoti mokslo istorijos į Harvardo universitetą. Iš pradžių ten nepažinojo jokių lietuvių ir kaip kokią litaniją visiems susidomėjusiems jo kilme aiškindavo: ne, jis esąs ne graikas, o lietuvis (graikų pavardės taip pat dažnai baigiasi galūne -as, todėl jį nuolat palaikydavo graiku)… Kas ta Lietuva? Šalis prie Baltijos jūros, kaip ir Švedija, o šiuo metu okupuota sovietų… Tokius atsakymus paprastai išgirsdavo smalsuoliai. „Baltijos šalys tuo metu neegzistavo, Lietuvos beveik niekas nežinojo“, – atmena pašnekovas.
R.Kondratas priduria, kad lietuvių kalbos jis niekad nepamiršo ir save laikė ne kuo kitu, o lietuviu. Vis dėlto pradėjus studijuoti ir ėmus galvoti apie akademinę karjerą jį buvo apnikusios abejonės, ar pavyks išlaikyti lietuvybę, nes juk visi mokslai ir intelektualinis gyvenimas vyko anglų kalba.
Bet kaip tik tuo metu vienas laimingas atsitiktinumas (kaip sako pats R.Kondratas, visas jo gyvenimas kupinas tokių laimingų atsitiktinumų) suvedė jį su keliais lietuviais, aktyviais lietuvybės Amerikoje puoselėtojais. Taip R.Kondratas įsitraukė į „Santaros“ ir kitų lietuvių organizacijų veiklą, susipažinęs su santariečiais sutiko ir būsimą žmoną – lietuvę Skirmą, kuri su tėvais į Ameriką gyventi atvyko 1949 m. Šis gyvenimo posūkis turėjo labai didelės įtakos jo likimui bei vėlesniam sprendimui grįžti į tikrąją tėvynę Lietuvą.
Tiesa, tai įvyko jau gerokai vėliau. Pirmą kartą į Lietuvą R.Kondratas atvyko 1972 m., rinkti medžiagos savo disertacijai apie Vilniaus universiteto profesoriaus Jozefo Franko (1771–1842) ir jo tėvo Johano Peterio Franko (1745–1821), Getingeno, Pavijos ir Vienos universitetų profesoriaus, klinikinę veiklą. Kartu vyko ir žmona bei sūnus Vidmantas, kuriam tada tebuvo vieneri. Vilniaus universitete skaitydamas tūkstančius lapų rankraščių – J.Franko atsiminimus ir kitus dokumentus, R.Kondratas praleido apie pusmetį, o tada vėl grįžo į JAV baigti disertacijos, dar nenujausdamas, kad gyvenimas į Lietuvą jį atves dar ne kartą.