“Šiuo metu tik 8,5 proc. Lietuvos užimtųjų dirba žemės ūkyje (2003 m. jų buvo 17,8 proc.), o tarp kaimo užimtųjų pajamas iš žemės ūkio gauna mažiau nei trečdalis. Pasikeitusi užimtumo struktūra ir yra didysis iššūkis Lietuvos politikams, nes tenka atsakyti į klausimą, ar kaime gyvenantys žmonės turės kitokių pajamų alternatyvų, ar jie kelsis gyventi į miestą”, – pabrėžia ekonomistė dr. Rasa Melnikienė.
Tad ką ji darytų kaimo politikos ir žemės ūkio srityse, jei būtų premjerė.

Kokiame kaime gyvens mūsų anūkai?

Lietuvos sėkmė ateityje daugeliu atveju priklausys nuo to, ar valdžios institucijos suvoks Lietuvos, ne kaip įmonių sumos, bet kaip piliečių bendruomenės, konkurencinius pranašumus, sieks šiuos pranašumus sustiprinti, o ekonomika, priimant politinius sprendimus, taps ne tikslu, bet priemone, sukuriančia gyventojų pragyvenimo šaltinius.
Problemos dėl Lietuvos konkurencingumo ypač aktualios kaimo gyventojų bendruomenėms. Gyventojų praradimas kai kurioms kaimiškoms savivaldybėms skaudus ne tik socialinės infrastuktūros tinklo retėjimo požiūriu, kai kaimo gyventojams tampa sunkiai pasiekiamos būtiniausios paslaugos. Dėl mažos vietinės rinkos ir darbo jėgos trūkumo depopuliuojančiuose regionuose sudėtinga plėtoti bet kokį verslą. O mažos gyventojų pajamos lemia menkesnį ir kultūrinių poreikių tenkinimą. Visa tai skatina emigraciją, ypač jaunimo, ir dar labiau blogina demografinę padėtį.
Demografinė padėtis kaime blogėja svarbiausiai ekonominei veiklai kaimo vietovėse – žemės ūkiui didinant gamybos mastą, našumą ir viršijant rekordus eksporto srityje. Žemdirbiai gauna didžiulę paramą tiek išmokų, tiek investicinės paramos forma. 2007–2012 m. laikotarpiu modernizuojant žemės ūkio valdas įgyvendinta daugiau kaip 11 tūkst. projektų. 2,2 tūkst. jaunųjų ūkininkų gavo paramą ūkiams įkurti. Beveik 10 tūkst. smulkiųjų ūkininkų pasinaudojo parama, skiriama pusiau natūriniam ūkininkavimui. Remiami žemės ūkio veiklos įvairinimo projektai ir daugelis kitokių iniciatyvų. Tačiau ši parama netapo pakankamu katalizatoriumi kaimo vietovių gyvybingumui skatinti.
Svarbiausia kaimo regionų ekonominės ir socialinės raidos pastarojo meto ypatybė ta, kad žemės ūkis prarado savo pozicijas kaip svarbiausias darbdavys. Šiuo metu tik 8,5 proc. Lietuvos užimtųjų dirba žemės ūkyje (2003 m. užimtųjų žemės ūkyje dalis siekė 17,8 proc.), o tarp kaimo užimtųjų pajamas iš žemės ūkio gauna mažiau nei trečdalis. Šios tendencijos yra dėsningas žemės ūkio industrializavimo rezultatas.
Pasikeitusi užimtumo struktūra ir yra didysis iššūkis Lietuvos politikai, nes tenka atsakyti į klausimą, ar kaime gyvenantys žmonės turės kitokių pajamų alternatyvų, ar jie kelsis gyventi į miestą. Akivaizdu, kad tarp žemės ūkio politikos ir kaimo politikos nebegalime dėti lygybės ženklo. Maža to, įgyvendinant žemės ūkio politiką, užimtumo kaimo vietovėse išsaugojimas turi tapti kertiniu šios politikos akmeniu.

Ką daryti, kad kaimas taptų patrauklia vieta gyventi

2009 m. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Žemės ūkio ministerijos užsakymu parengė Žaliąją knyga „Lietuvos kaimo ateitis“ ir pakvietė visuomenę į diskusiją dėl svarbiausių kaimo politikos prioritetų. Šioje diskusijoje dalyvavę žmonės ne tik vardijo svarbiausias problemas, bet ir siūlė įvairius sprendimo būdus. Remiantis šioje diskusijoje pateiktais visuomenės siūlymais (jų gauta per tūkstantį) buvo suformuluota kaimo politikos vizija, strateginiai tikslai, prioritetai ir net konkretūs siūlymai, kaip spręsti kaimo raidos problemas.
Didžioji dalis pasisakiusiųjų diskusijoje pabrėžė ekologiškumą ir žmogui palankios aplinkos gyventi kūrimą, būtinybę modernias technologijas derinti su gamtą tausojančiu gyvenimo būdu ir iš kartos į kartą perduodamomis kultūros vertybėmis. Manyčiau, diskusijų metu nustatyti prioritetai atliepia visiems svarbiausiems kaimo bendruomenių poreikiams ir atsako į klausimus, ką reikia daryti, kad kaimas taptų patrauklus gyventi, jo gyventojai turėtų galimybę dirbti mėgstamą darbą, o miesto gyventojams tai taptų patrauklia vieta apsilankyti laisvalaikiu, būtų puoselėjamas miesto ir kaimo ryšys.
Skirtingų žmonių teikti pasiūlymai rodo, kad kaimo politika savo turiniu turi būti kreipiama ne tik žemdirbių rėmimui, bet ir kaimiškų regionų pranašumams stiprinti ir atsižvelgti į svarbiausius kaimo gyventojų poreikius. Įgyvendinti šį ES šalyse jau daugelį metų taikomą kaimo politikos principą Lietuvoje nėra paprasta, nes tai reikalauja visų ministerijų darbo koordinavimo. Tai leistų nuo sektorinės kaimo politikos, kuria siekiama didinti tik žemės ūkio verslo subjektų konkurencinius pranašumus, pereiti prie politikos, kuria kuriamas kaimo bendruomenių konkurencingumas.
Šis perėjimas gyvybiškai svarbus ir žemės ūkio sektoriui. Dėl ekonominių ir socialinių kaimo pokyčių žemės ūkio politikai taip pat kyla naujų iššūkių. Pateiksiu elementarų šios problemos pavyzdį. Įsivaizduokime, kad parama yra siekiama didinti žemės ūkio verslo konkurencingumą. Paraiškas investicinei paramai gauti teikia penki ūkininkai. Trys ūkininkai paramą gauna, o du – ne, nes juk paramos lėšų visiems niekada neužteks. Trijų ūkininkų konkurencingumas dėl paramos padidėja, o dviejų ūkininkų galimybės konkuruoti su tais trimis, gavusiais paramą, sumažėja. Vienas iš jų bankrutuoja, kitas parduoda ūkį. Taigi turime du bedarbius (ar emigrantus) ir tris labiau konkurencingus didesnius ūkius.
Visuomenės interesas esant tokiai situacijai yra išsaugoti užimtumą žemės ūkyje ir gyventojus kaimo vietovėje (kuo didesnis gyventojų skaičius, tuo didesnė tikimybė, kad kaimo vietovėje bus išsaugota mokykla, vaikų darželis, pirminė sveikatos priežiūros įstaiga). Kaimo bendruomenių konkurencingumo stiprinimo tikslo įgyvendinimas mūsų aptariamu atveju reiškia, kad prioritetas turi būti teikiamas tokiems projektams, kurie padidintų visų penkių ūkininkų sėkmę rinkoje, o konkurencinių pranašumų stiprinimas būtų grindžiamas bendradarbiavimu.
Siekiant kaimiškų regionų gyventojų gerovės ypač aktualu remti mažus ir vidutinius ūkius. Žinau, kad toks požiūris Lietuvoje turi daug priešininkų, tarp ūkio dydžio ir konkurencingumo dedančių lygybės ženklą. O aš esu tokio požiūrio oponentė dėl dviejų priežasčių.
Pirma, visiems didžiųjų ūkių stiprinimo, kaip vienintelės “gamybos ir eksporto didinimo” politikos, prioriteto šalininkams siūlau įsigilinti į žemės ūkio valdų savininkų amžiaus struktūrą. Net jeigu rinkoje išliks visi ūkiai, kurių savininkai šiuo metu yra iki 40 metų amžiaus, staigus ūkininkaujančiųjų mažėjimas artimiausių 20 metų laikotarpiu taps Lietuvai didžiuliu iššūkiu. Tikėtina, kad didelė dalis ūkininkų vaikų po 20 metų lankys miesto mokyklas. Nebent dėl veiksmingos kaimo politikos susiformuos nauja migracijos kryptis ir miesto gyventojai masiškai kelsis gyventi iš miesto į kaimą, galbūt net pradės ūkininkauti.
Antra, didieji ūkiai, orientuoti tik į žemės ūkio produkcijos, kaip žaliavos, tiekimą maisto pramonei, gamybą ir eksportą, nesugeba patenkinti įvairiapusių Lietuvos vartotojų poreikių. Smulkieji ir vidutiniai ūkiai gali pasiūlyti vietos rinkai neindustrinėmis technologijomis pagamintų maisto produktų bei prieskonių, natūralios kosmetikos, turizmo paslaugų, tradicinių amatų technologijomis pagamintų prekių, edukacinių programų vaikams ir kt. Jei šiai vis didėjančiai rinkos nišai nebus pasiūlyta lietuviškos kilmės prekių ar paslaugų, importuotojai iš džiaugsmo tik trins rankas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.