„Užbaigtos viešųjų logistikos centrų statybos leistų Lietuvai pasijusti nebe tranzitine, o logistikos šalimi“, – tvirtina Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, transporto vadybos specialistas Ramūnas Palšaitis. „Veidas“ teiraujasi, į ką jis pirmiausia patartų atkreipti dėmesį būsimajam Vyriausybės vadovui.

Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę Europos Sąjungos siųsti ekspertai, atlikę išsamų mūsų šalies ūkio auditą, numatė prioritetines ūkio šakas. Vienas paminėtų prioritetų jau tuomet buvo transportas. Prabėgę dešimtmečiai parodė, kad ekspertai vertindami neapsiriko: transporto verslas Lietuvoje jau daugelį metų sukuria maždaug dešimtadalį šalies bendrojo vidaus produkto.
Siekdami išlaikyti šio verslo pozicijas, išryškinti Lietuvos, kaip senosios Europos ir Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių susilietimo taško, logistinius pranašumus, turime ir toliau plėtoti šalies transporto infrastruktūrą, efektyviai tam panaudodami ES fondų skiriamas lėšas.
Svarbus ir jau gerokai pirmyn pasistūmėjęs darbas, numatytas transporto strateginės veiklos programoje, – viešųjų logistikos centrų steigimas. Tokie centrai leis pigiausiomis transporto rūšimis pristatyti į Lietuvą didelius vakarietiškų krovinių kiekius, juos sandėliuoti, skirstyti ir užtikrinti efektyvų prekių pristatymą kelių transportu užsakovams iš NVS šalių. Taigi viešieji logistikos centrai leistų Lietuvai pasijusti nebe tranzitine, o logistikos šalimi.

Žemės perėmimas valstybės reikmėms

Neretai transporto infrastruktūros objektų statybą atideda netobuli teisės aktai ir procedūros, susijusios su privačios žemės perėmimu valstybės reikmėms. Šios procedūros Lietuvoje labai sudėtingos ir lėtos, o tai savo ruožtu leidžia prieinantiems prie informacijos suinteresuotiems asmenims perpirkti žemę iš ankstesnių jos savininkų. Žinodami tokios žemės svarbą projektų plėtojimui, naujieji savininkai paprastai dešimtimis kartų pakelia reikalaujamą kainą. Su tokiomis realijomis buvo susidurta projektuojant Vilniaus aplinkkelius, parenkant vietas viešiesiems logistikos centrams, išperkant „Via Baltica“ automagistralei ir „Rail Baltica“ geležinkeliui reikalingus sklypus, taip pat siekiant elektros tinklų jungtims reikalingų žemės sklypų servituto.
Mano nuomone, kad projektų netektų atidėlioti, žemės perėmimo procedūra turėtų būti efektyvi ir paprasta. Žemė valstybės nuosavybėn perimama po Seimo ar Vyriausybės sprendimo statyti strateginės reikšmės infrastruktūros objektą. Tuomet bet kokios tokių sklypų pirkimo ir pardavimo procedūros turėtų būti iškart stabdomos. Savininkams išmokama kompensacija už perimtą žemę, o šios kompensacijos dydį nustato nepriklausomi ekspertai pagal vidutinę analizuojamo rajono (teritorijos) žemės vertę.

Problemiška rangovų atranka

Taip pat būtina pertvarkyti stambių transporto infrastruktūros objektų statybos rangovų atrankos procedūras. Šiuo metu, prasidėjus teisminiams ginčams, tokios procedūros trunka ne vienus metus. Konkurentai, pralaimėję konkursą, skubiai pliekia skundus visoms instancijoms, o kol šie skundai nagrinėjami – projekto diegimo pradžia nusikelia, brangsta medžiagos ir energetiniai ištekliai. Rezultatas – projekto tampa nebeįmanoma realizuoti už jo pradinę kainą.
Charakteringas pavyzdys galėtų būti Vilniaus pietinio aplinkkelio tiesimas, kurio projektinė sąmata siekė apytiksliai 170 mln. Lt. Pateikus paraišką dėl kofinansavimo iš ES Sanglaudos fondo buvo gauta 140 mln. Lt, tačiau per dvejus tuščios prastovos metus projektas pabrango net 100 mln. Lt. Šiuos pinigus teko papildomai skirti iš valstybės ir Vilniaus savivaldybės biudžetų.
Statybos rangovų atrankos teisinis mechanizmas turėtų būti pertvarkytas taip, kad skundą pateikusi įmonė, skunduose išdėstytiems teiginiams nepasitvirtinus, būtų įpareigota atlyginti nuostolius (projekto sąmatos brangimą ir dėl vėluojančios objekto eksploatacijos pradžios negautą pelną).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.