Kaip ir galima buvo tikėtis, Lenkijos Seimo rinkimus laimėjo radikali dešinioji Jaroslawo Kaczynskio partija „Teisė ir teisingumas“. Tai buvo emocingiausia rinkimų kampanija Lenkijoje nuo 1989-ųjų. Atrodo, kad 8 metus Lenkiją valdžiusi „Piliečių platforma“ pralaimėjo ir dėl ryškaus lyderio stokos.

Be abejo, ryškiausias jos lyderis buvo vienas partijos įkūrėjų D.Tuskas, kuriam tapus Europos Vadovų Tarybos pirmininku ir išvažiavus į Briuselį, jo vietą užėmė E.Kopacz – ištikima bendražygė, bet ne ryški politikė.

„Piliečių platforma“ turi dar vieną charizmatišką ir spalvingą politiką – Radoslawą Sikorskį, kuris turi savo modernios ir konservatyvios Lenkijos viziją ir nebijo apie tai kalbėti. Bet jis paprasčiausiai pasitraukė iš politikos – birželį atsisakė kandidatuoti į Seimą. Pasakė, kad pavargo, nusivylė ir daugiau nebenori. Ar ilgam?

Po triuškinamo pralaimėjimo „Piliečių platforma“ ieškos naujų charizmatiškų ir stiprių lyderių. Gal tokia vizija privers R.Sikorskį pakeisti nuomonę ir jis grįš pakovoti dėl lyderio kėdės?

R.Sikorskis iš pradžių buvo Lenkijos gynybos, paskui užsienio reikalų ministras ir Seimo maršalka. Buvo spėliojama, kad gali tapti prezidentu ar net NATO generaliniu sekretoriumi. „Jis buvo laikomas modernios Lenkijos veidu – inteligentiškas, užtikrintas, žinomas pasaulyje“, – rašė  Vokietijos dienraštis „Die Welt“.

Nenuostabu, kad jis patiko vokiečių politikams. Ypač mėgstamas Vokietijoje tapo po to, kai pasakė, kad nebijo stiprios Vokietijos, bet bijo pasyvios Vokietijos.

Nepalikdavo abejingų ir kitose šalyse. Čekijos savaitraštis „Respekt“ 2014 m. kovą rašė, kad R.Sikorskis yra naujas Europos lyderis ir ryškiausia figūra Rytų Europoje nuo V.Havelo ir L.Walęsos laikų. Tačiau tos R.Sikorskio savybės, kurios taip patiko Vakaruose, nepatiko Lietuvoje – dėl savo griežtos pozicijos lenkų mažumos teisių klausimu jis čia nebuvo mėgstamas.

Būdamas 27 metų R.Sikorskis politinę karjerą pradėjo 1990 m. J.Kaczynskio partijoje „Centro susitarimas“. Po poros metų netikėtai tapo gynybos viceministru. „Gabus, šmaikštus žurnalistas, nepriklausomas“, – kalbėjo J.Kaczynskio bendražygiai apie R.Sikorskį. Jaunas konservatyvus politikas su įspūdinga praeitimi (karo korespondentas Afganistane ir Angoloje, studijos Oksforde) greit tapo mėgstamas partijoje, ypač jaunimo.

R.Sikorskis siekė kurti vakarietišką konservatorių partiją, be lenkiškų fobijų ir baimių, todėl nepatiko vyresniems, antikomunistinės opozicijos veteranams.

Partijos radikalai, tokie kaip A.Macie­rewiczius, netgi įtarinėjo R.Sikorskį, kad šis yra britų specialiųjų tarnybų agentas. J.Kaczynskis mėgdavo kartoti, kad R.Sikorskis yra egocentrikas ir daugiau galvoja apie savo karjerą, o ne apie Lenkiją ir jos ateitį.

Tačiau R.Sikorskio idėjos partijoje buvo labai populiarios. Net būta kalbų, kad jis ateityje perims iš J.Kaczynskio partijos vairą. Bet tarp partijos lyderio ir R.Sikorksio greit prasidėjo trintis. J.Kaczynskį erzino ne tik R.Sikorksio stilius ir manieros – jis buvo įsitikinęs, kad vakarietiškas konservatizmas Lenkijai netinka.

2005 m., kai brolių Kaczynskių partija „Teisė ir teisingumas“ laimėjo rinkimus, R.Sikorskis daug kam netikėtai K.Mar­cinkiewicziaus vyriausybėje tapo gynybos ministru.

Vis dėlto R.Sikorskio karjerą Kaczynskių partijoje „suvalgė“ tas pats A.Macierewiczius, paskirtas jo pavaduotoju – kuruoti specialiųjų tarnybų dekomunizacijos ir liustracijos. A.Macierewiczius likvidavo Kariuomenės informacinė tarnybą, po to pradėjo radikaliai retinti kontržvalgybos gretas.

R.Sikorskiui toks radikalizmas nepatiko, ir jis iškėlė ultimatumą J.Kaczynskiui: „Arba aš, arba jis.“ Šis pasirinko radikalą A.Ma­cierewiczių.

Po 2007 m. Seimo rinkimų R.Sikorskis perbėgo į brolių Kaczynskių priešų stovyklą – D.Tusko partiją. Kaip jau žinoma, „Piliečių platforma“ rinkimus laimėjo, o R.Sikorskis tapo užsienio reikalų ministru.

R.Sikorskis buvo vienas Rytų dimensijos politikos kūrėjų. Politinių taškų tarptautinėje arenoje užsidirbo dėl Ukrainos. Tai jis kūrė „Rytų partnerystę Ukrainai“, reformavo Užsienio reikalų ministeriją. 2008-aisiais kalbėdamas NATO taryboje R.Sikorskis įspėjo, kad bet kokie sienų keitimo bandymai Europoje turi sulaukti griežtos reakcijos dėl grėsmės visai Europai. Vokiečiai tai pavadino Sikorskio doktrina.

Gabaus politiko karjera staigiai baigėsi per pasiklausymo skandalą. Viename restorane, kuriame mėgdavo rinktis ir neoficialioje aplinkoje apie politiką pasikalbėti „Piliečių platformos“ politikai, jų pokalbius slapta įrašinėjo du padavėjai. Metų pradžioje dalis pokalbių buvo paviešinta. Tarp jų ir R.Sikorskio pokalbis su finansų ministru J.Rostowskiu, tiesa, įrašytas ne restorane, kurio metu R.Sikorskis necenzūrine leksika sukritikavo Lenkijos ir JAV santykius.

Kaip jis pats aiškino viename interviu, įstatymų jis nepažeidė: „Jokių įtartinų temų. Yra tik stipri kalba bei intensyvi diskusija apie Lenkijos užsienio politiką ir mūsų valstybės vietą pasaulyje. Nieko daugiau.“ R.Sikorskio teigimu, savaitraštis „Wprost“ ištraukė kelis jo sakinius iš konteksto ir pateikė juos taip, kad jis atrodytų dviveidis ir melagis, nes viena sako viešai, o galvoje turi visiškai kita.

Jam nepatiko ir partijos kolegų elgesys po skandalo. Bendražygiai ne tik jo nepalaikė, bet dar ir smarkiai kritikavo. Po atsistatydinimo iš Seimo maršalkos pareigų R.Sikorskis norėjo eiti į Seimo rinkimus pirmuoju numeriu Bydgoščiuje. Tai nepatiko jo bendražygiams, kurie tvirtino, esą niekas jo kandidatūros kol kas nesvarsto, ir geriau, kad R.Sikorskis gražiai palauktų, kada ateis laikas kalbėti apie sąrašus.

Tada R.Sikorskis nesusivaldęs pareiškė, kad jam jau gana tokių žaidimų, jis nebenori kandidatuoti į Seimą ir traukiasi iš politikos.

Tačiau šiandien situacija partijoje kardinaliai pasikeitė.

Po pralaimėtų rinkimų „Piliečių platformai“ reikia stipraus, charizmatiško lyderio. Ar R.Sikorskis grįš į politikos salonus vėl kautis dėl lyderio posto? Pažiūrėsime. Kol kas jis tik labai smarkiai užsipuolė partijos pirmininkę, premjerę E.Kopacz ir pareikalavo jos atsistatydinimo.