Niekada nemaniau, kad Lietuvoje tiek daug kraštutinių radikalų. Dar labiau netikėjau, kad tokie radikalūs yra mūsų intelektualai ir inteligentai. Vytautas Šustauskas, palyginti su jais, visiškas vaikas.

Anksčiau tie radikalai slėpdavosi po mandagumo ir tolerancijos kaukėmis, bet Garliavos įvykių metu tas kaukes nusiplėšė ir ėmė į šuns dienas dėti visus, kurie mano kitaip nei jie. Jei tu esi už teismo sprendimo vykdymą ir už D.Kedytės perdavimą motinai, vadinasi, tu pedofilas. Jokių kitų variantų nėra. O jei tu esi Neringos Venckienės pusėje, vadinasi, esi patvorinis. Čia vėlgi – jokių alternatyvų. Ir tokiais vertinimais svaidosi ne kažkokie užribio žmonės, o mūsų teisės korifėjai (ar tik tokiais laikomi?), politikai, visuomenininkai, disidentai, aktoriai ir t.t.
O ar negali būti taip, kad žmogus šioje istorijoje yra tiesiog per vidurį ir mano, kad teismų sprendimus vykdyti reikia, bet jis nėra pedofilas, arba mano, kad D.Kedytė turėtų augti ne su motina, bet ir ne su N.Venckiene, nes abi pusės jai pridarė pernelyg daug žalos. Gal tie, kurie aklai nestojo remti vienos pusės, ir yra sveikiausios nuovokos? Juk N.Venckienė – ne šventoji, bet tūkstančiai žmonių elgiasi taip, tarsi ji tokia būtų.
Šioje istorijoje galbūt apskritai išmintingiausia būtų užmiršti tai, kas jau įvyko, ir padarius išvadas labai stipriai irtis į priekį. Tai yra tokios pat pajėgos ir lėšos, kokios buvo panaudotos vykdant teismo sprendimą ir perduodant mergaitę motinai, turėtų būti metamos siekiant išaiškinti pedofilijos mastą Lietuvoje, taip pat ir pačius pedofilus. Natūralu, kad atsakymo “nieko nustatyti nepavyko” čia negali būti. Jei paaiškėtų, kad ne tik arkliui, kaip teigia Vytautas Landsbergis, bet ir teismui aišku, jog Laimutė Stankūnaitė yra pedofilijos klano jungiamoji grandis ir ją finansiškai remia pedofilai, mergaitė iš jos lygiai taip pat įspūdingai turėtų būti atimta, kaip ir buvo atiduota.
Ženkime toliau. Pilietininkas Darius Kuolys su visais savo šalininkais ir rėmėjais visas jėgas turėtų mesti ne vienai šiai istorijai, ne palapinėms prie Prezidentūros statyti, o tam, kad lygiai taip pat efektingai kaip Garliavos atveju būtų įvykdyti tūkstančiai neįvykdytų kitų teismo sprendimų ar apginti tūkstančiai kitų nuo teisėtvarkos nukentėjusių žmonių. Ir tada jis pamatytų, kad rėmėjų turi gerokai daugiau, nei jų esama šiandien, ir kad lietuviai nėra abejingi, arba nėra “daržovės”, kaip sako Saulius Stoma, o tiesiog kitaip supranta teisingumą ir valstybę.
Beje, užgulus ne vieną bylą, o šimtus, į viešumą pradėjus traukti nusikalstamo teisėtvarkos institucijų aplaidumo atvejus, suluošintus žmonių likimus, pirštu rodant į atsakingus asmenis, padedant žmonėms gintis (prisiminkime kadaise buvusią Dalios Budrevičienės istoriją), rezultatai iš karto pasimatytų ir tikrai įvyktų lūžis bei proveržis. O rėkaujant ant “bačkos” ir visus vadinant niekšais ar imbecilais, tūkstantąjį kartą skelbiant, kad mūsų valstybė jau žlugo, jokių permainų tikėtis neverta. Nebent vienos – kad į Seimą ateis dar daugiau rėksnių ir radikalų, bet nuo to mūsų Lietuvai bus tik blogiau. Arba nebent Garliava paskelbtų autonomiją ir joje galėtų apsigyventi visi, turintys kitokią teisingumo sampratą.