Ramūnas Karbauskis, verslininkas, politikas, kultūros mecenatas, – vienas labiausiai visuomenei pažįstamų turtingų žmonių. Bet kartu tai ir vienas mįslingiausių Lietuvos verslo bei politikos elito atstovų: jis niekada nelenda į pirmą planą, tačiau bet kada gali “iššauti”.

Rašant apie verslininką Ramūną Karbauskį, jo neįmanoma atsieti nei nuo politikos, nei nuo kultūros.

Ligšioliniuose nacionaliniuose rinkimuose R.Karbauskio vadovaujami “valstiečiai” likdavo šešėlyje, bet tikrasis jų lyderio ir negausios komandos svoris paaiškėdavo priimant lemiamus sprendimus: pažadėjęs paramą koalicinei Artūro Paulausko socialliberalų ir Rolando Pakso liberalų Vyriausybei, o vėliau partnerių apgautas dėl finansinės paramos žemdirbiams, R.Karbauskis kurstė Suvalkijos ūkininkus protestuoti ir grasino pats prisidėsiąs prie kelius blokuojančių žemdirbių, kaip kad darė konservatorių kadencijos gale, kai suorganizavo pienininkus nepardavinėti pieno ir paralyžiuoti magistrales, iki nebus grąžintas valstybinis pieno supirkimo kainų reguliavimas. O priesaiką sulaužiusio prezidento R.Pakso apkaltos baigtį lėmė tik keturi jo partijos narių balsai. “Auksinių” valstiečių balsų prireikė ir Algirdui Brazauskui, Seime tvirtinant Ministrų kabinetą.

Galiausiai R.Karbauskis, išstumtas į politikos užribį ir neišmanydamas didžiosios politikos subtilybių, sugebėjo “atimti” iš finansinių rėmėjų turtingos ekspremjerės Kazimieros Prunskienės partiją ir dargi į savo pusę patraukti jos šalininkus. O šią kadenciją ir premjero Andriaus Kubiliaus Vyriausybę jis privertė raštu įsipareigoti padidinti išmokas žemdirbiams. Be to, nors konservatoriai šiame Seime ir turėjo neoficialią “karbauskininkų” paramą, R.Karbauskis, nepalaikantis naujos jėgainės Lietuvoje statybos, per savo vadovaujamą Valstiečių ir žaliųjų sąjungą pakurstė Japonijos žaliuosius surengti piketus ten, kur per vizitą Japonijoje lankysis Lietuvos premjeras.

Beje, R.Karbauskis su visomis Vyriausybėmis konfliktavo dėl didesnių žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų ir jų valstybinio reguliavimo, didesnių tiesioginių ES išmokų, draudimo užsieniečiams pirkti žemę sugriežtinimo, PVM maisto produktams panaikinimo, pigesnio dyzelino žemdirbiams, paramos kaimo vaikams, stojantiems į aukštąsias mokyklas… Galiausiai, jis bylinėjosi su “žiaurias akcijas” inicijavusia Gedimino Vagnoriaus Vyriausybe bei Mokesčių inspekcija (dėl 400 Lt vertės neteisingai išrašytos sąskaitos), skyrusia Agrokoncernui 8 mln. Lt dydžio baudą. Ir bylą laimėjo.

Tad kai valdžioje buvo dešinieji, R.Karbauskiui prilipo “raudonskūrio”, kolchozo pirmininko sūnelio, kuriam verslą padovanojo tėvas, etiketė, kai šis pradėjo tarkuoti valdžion grįžusius kairiuosius ir raginti žemdirbius apmėtyti supuvusiais kiaušiniais pažadų nesilaikantį premjerą A.Brazauską, daugelis sutriko: kam iš tikrųjų atstovauja radikalusis Naisių milijonierius?

Taigi, kas jis, 42-ejų metų užsispyrėlis iš Žemaitijos: kokioje aplinkoje augo, brendo, kokias knygas skaitė, kas jam buvo svarbu anuo metu, kas buvo jo draugai, kada ir kaip uždirbo pirmąjį milijoną? – “Veido” žvilgsnis.

Atkaklaus lyderio savybės išryškėjo mokykloje

Mokytis R.Karbauskiui teko buvusioje Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, taip vadinamoje “elitinėje” klasėje, kurioje mokėsi to meto mokytojų, gydytojų, prekybos bazės darbuotojų ir kolūkių pirmininkų vaikai. Ramūno jaunesniojo brolio Mindaugo auklėtoja Marijona Sirutavičienė abu brolius įvardijo, kaip į menus linkusius jaunuolius: Mindaugas ne kartą laimėjęs respublikinius skaitovų konkursus, o Ramūnas – vaidinęs ir režisavęs mokykliniuose spektakliuose. Vienas jų respublikiniame mėgėjiškų teatrų festivalyje laimėjęs trečią vietą. “Iš tikrųjų Ramūnas buvo visų jų klasės bei mokyklos švenčių organizatorius, o ir per talkas kolūkyje jis prisigalvodavo visokiausių linksmybių, kad sudomintų, užkrėstų kitus. Tuo pačiu jis visados turėjo labai tvirtą nuomonę ir nepasiduodavo kitų įtakai”, – kalbėjo M.Sirutavičienė.

Kartą į vieną klasės žiburėlių trylikamečiai atėjo nešini alkoholiu. Visi pasidalijo po lygiai, pasiūlė ir Ramūnui. Tas papurtė galvą ir pasakė, negersiąs. Tad berniūkščiai sumanė nugirdyti užsispyrėlį ir į sultis pripylė degtinės. Ramūnas tik pauostęs stiklinę ir atgal pastatęs. Tąkart jis viešai visiems pareiškęs: niekada gyvenime nevartosiąs jokio alkoholio. “Savo pažadą aš ištesėjau: gyvenime nesu ragavęs jokio alkoholio, o ir rūkyti nesu bandęs”, – “Veidui” sakė milijonierius.

Ištisus aštuonerius mokslo metus R.Karbauskis sėdėjo viename suole su dabar reklamos ir pramogų bendrovės “Pramuštgalvis” vadovu Dariumi Balčiūnu, visuomenei labiau žinomu, kaip humoro laidos “Dviračio žinios” personažus: Pilypuką, “bomžą” Poviliuką, snarglėtą policininką, šiaulietį su beisbolo lazda sukūręs aktorius.

Užklaustas apie buvusį suolo draugą, D.Balčiūnas, pirmiausia, nusijuokia: “Štai kaip išsiskyrė mūsų keliai: Ramūnas iš verslo nuėjo į politiką, o aš, sukdamasis pramogų versle, šaipausi iš politikų”. Tiesa, buvusio bendraklasio D.Balčiūnui nė karto neteko parodijuoti. O ir sunku būtų sukurti tokį personažą. Mat Ramūnas esąs plačios paletės asmenybė. “Jis ir buvo, ir išliko nuoširdus, pareigingas, užsispyręs, nemelagis, neaferistas, emocionalus, pasiduodantis kūrybiškoms idėjoms, jautrus kitų bėdoms. O ir būdamas milijonieriumi jis galvoja ne vien tik apie finansus, – apibūdino D.Balčiūnas ir akcentavo, – Šitų jo bruožų nepakeitė nė buvimas politikoje, o tai jau labai daug: didžioji politika pakeičia daugelį žmonių”.

Iš bendraklasių merginų R.Karbauskis mokykloje dažniausiai bendraudavo su kaip ir jis itin aktyvia visuomenininke Žydrūne Putelyte, nūnai aukšto rango vadybininke, pastaraisiais metais vadovavusia daugeliui didžiųjų tarptautinių informacinių technologijų kompanijų. “Bet Ramūno aktyvumo ir man kartais būdavo perdaug, – nusikvatoja jauna moteris: Kartą prisimenu prieš muzikos pamoką jis pribėga ir, kad pradės pasakoti savo idėjas… O, varge, galvoju, ar gali tu, žmogau, bent kartą nurimti”.

“Negaliu, – jau vėliau, duodamas interviu “Veidui” atsakys pats šio rašinio herojus. – Mano galvoje tiek minčių, kad atrodytų galva verda. Kartais juokiuosi žmonėms: jei mes susikeistume smegenimis, jūs neišlaikytumėte tokio krūvio, bet aš šaškininkas, mano smegenys ištreniruoti, aš nuolat galvoju begales ėjimų į priekį”.

Pirmi pinigai – už išmėžtas veršides

Kūrybine, visuomenine veikla išsiskyręs R.Karbauskis, moksluose nebuvo nei pirmūnas, nei atsilikėlis. “Mokėsi jis ketvertais – penketais penkiabalėje sistemoje, – prisimena D.Balčiūnas. – O tėtis, nors ir kolūkio pirmininkas, jį auklėjo gana griežtai”.

Pats Ramūnas, paklaustas, kaip jį auklėjo tėvai, atsako vienu žodžiu: “Darbu. Bet aš ir pats buvau labai valingas, norėjau užsidirbti, tad vasaromis visada dirbdavau tėčio kolūkyje tuos darbus, kurių kolūkiečiai nenorėjo dirbti: ravėdavau cukrinius runkelius, rinkdavau akmenis, su bendraklasiu arkliaganio sūnumi mėšdavome veršelių mėšlą, plaudavome gardus…”

Tai ir buvę pirmieji R.Karbauskio pinigai, vedę milijono link…

“Ne, aš neturėjau svajonės nusipirkti magnetofoną, dviratį ar motociklą. Mano svajonė buvo neapčiuopiamai tolima – turėti pinigų, – atvirai sako pašnekovas, paklaustas kam taupė ir kam išleido pirmuosius užsidirbtus rublius ir darkart pabrėžia: Aš juk šaškininkas, jau tada strategavau toli į ateitį”.

O ir tada, kai apie 1990-uosius kartu su trim bendrakursiais įkurtos bendros Lietuvos – Vokietijos – Rusijos konsultavimo ir prekybos įmonės apyvarta pasiekė milijoną, jis ir toliau taupė: nepirko nei savo automobilio, nei savo būsto. “Važinėjau troleibusu, – prisipažįsta vienas iš 30-ies šiandien turtingiausių lietuvių, – Pirmąjį automobilį, “Renault 19″ aš nusipirkau tik tada, kai jau buvau užsidirbęs keletą milijonų”.

O ir šiandien jis taupąs, nors galėtų vairuoti bet kurį verslo klasės automobilį, renkasi vidutinį pagal kainą, bet aukščiausios saugumo klasės. “Man svarbiausia saugumas, todėl vairuoju didelį amerikietišką visureigį “Cadillac”, prieš tai vairavau “Nissan patrol”. Tiesa, nors ir taupiau, niekados nepirkau ir dėvėto automobilio, tai nėra patikima ir saugu”, – įsitikinęs pašnekovas.

Didelį visureigį vairuojanti ir “Agrokoncerne” buhaltere dirbanti jo antroji žmona Lina. Ir, nors politikas niekados nėra pasirodęs viešumoje su žmona, šįkart prisipažino, kad su pirmąja žmona susituokė studijų metais, bet santuoka greit iširo, pora vaikų neturėjo. “Antroji mano žmona Lina – labai graži ir protinga moteris, bet ji nenori viešumos”, – paaiškina politikas.

Milijonierius nusijuokia ir, paklaustas ir apie kitus turtingo vyro atributus: namus, butus, vilas, jachtas, lėktuvus, laikrodžius… “Šia prasme aš visai nederantis šalia kitų turtingiausių lietuvių. Esu visiškai neįdomus: gyvenu nuosavame name Kauno rajone Vytėnuose, Vilniuje turiu biurą ir, jei reikia galiu čia pernakvoti, kai filmuojame Naisiuose ir negaliu grįžti į Kauną, nakvoju pas draugą kaimo turizmo sodyboje. Visi kiti pinigai – investuoti į verslą: neturiu nei savo jachtos, nei lėktuvo, nei laikrodžių kolekcijos, nepriklausau jokiems “Rotary” ar panašiems klubams, nors esu daugiau paaukojęs nei visi to klubo nariai. Tiesa, prieš gerą dešimtmetį įsigijau vilą Ispanijoje, bet ten būnu labai retai. Mano širdis kaime: ant Girgždutės piliakalnio Telšiuose ir Naisiuose. Čia aš geriausiai pailsiu”, – sentimentais pasidalija atkaklusis milijonierius.

Milijonieriaus idealas – tėtis

Buvusi bendramokslė Ž.Putelytė neabejoja, kad didžiausią įtaką Ramūno pasirinkimams gyvenime turėjęs tėtis: “Tai buvo labai kukli, bet labai tvarkinga ir ūkiška šeima. O Ramūno ryšys su tėčiu buvo įpatingai artimas, tad, matant tokį tėtį, lengva lygiuotis, sulaukti pagalbos”.

Pats mūsų rašinio herojus taip pat prisipažįsta, kad, nors tėvai nei jo, nei brolio nevertė rinktis profesijos ir auklėjo demokratiškai, tėčio pavyzdys jam tapo sektinu. “Nuo trečios klasės norėjau būti kolūkio pirmininku, kaip tėtis, vėliau – statybininku, kaip senelis, po to vėl kolūkio pirmininkas, tiesa, bebaigiant mokyklą trumpam buvau “nuklydęs” ir galvojau apie aktorinį, laimei, greitai protas sugrįžo ir pasirinkau agronomiją, kaip ir tėtis. Manau, jei būčiau įstojęs į aktorinį, nieko gero nebūtų išėję – ten reikia absoliučios klausos, o aš to neturiu, mano brolis – kitoks. Jis visa tai turi”, – kritiškai save įvertina pašnekovas.

Dar viena akivaizdi jo ir tėčio charakterio savybė: požiūris į buitį ir meną. “Mano tėtis nebuvo tipiškas kolūkio pirmininkas: jis neturėjo nei namo, nei automobilio, gyveno bute, bet turėjo visas knygas, kokios tik tuo metu pasirodydavo. Tad mes su broliu perskaitėme naujausią to meto literatūrą. Ypač aš mėgau istorines bei biografines knygas. Jas skaitau ir šiandien. Ir kiekvieną asmenybę, kurios biografiją skaitau, susieju su tuo laikmečiu, analizuoju, kaip ji turėjo rinktis ir kokius priėmė sprendimus”, – dėsto R.Karbauskis, prisipažinęs, kad šiuo metu skaito mažai ką Lietuvoje dominančią Gabrielės Petkevičaitės – Bitės biografiją.

Milijonierius sako svarbiausia, ką jis perėmęs iš tėčio, tai požiūrį, kad reikia remti tik tai, kas prasminga. “Aš neremiu krepšinio, nes žinau, kad po pralaimėtų rungtynių, daugybė vaikų matys girtus ir piktus tėvus. Tad aš remiu meną”, – kietai žeria pašnekovas.

Prieš pusantrų metų jis įsteigė “Naisių teatrą”, į kurį atėjo dirbti visas 13-os žmonių Šiaulių universiteto aktorių kursas, o šiemet į jį perėjo ir buvusi Šiaulių dramos teatro režisierė, yra ir kostiumų dailininkas, ir scenografas. Teatro repertuare – septyni spektakliai, paskutinė premjera, pagal Renatos Šerelytės pjesę “Mėlynbarzdžio vaikai” vyko praėjusį pirmadienį. “Tai pirmas privatus teatras, aš jį visiškai išlaikau: moku atlyginimus aktoriams, o spektakliai žiūrovams nemokami. Bet, svarbiausia, kad per pusantrų metų spektaklius pamatė 50 tūkst. žiūrovų, iš jų – 20 tūkst. vaikai, juk tik 5 proc. Lietuvos vaikų bent kartą yra buvę teatre. Tad, jei neparodysi vaikams, kas yra teatras, po poros dešimtmečių tik 2 proc. vaikų bus matę teatrą, nes teatro nepažįstantys jų tėvai, čia jų nesives”, – jaudinasi milijonierius.

O liepos vidurį Naisiuose jis atidarys ir du naujus muziejus: vieną baltų dievų, kuriame jau šiandien yra išdrožtos 54 milžiniškos skulptūros, kitą – inkilų muziejų.

Be to, baigiamos kurti jo jau ketvirtą sezoną prodiusuojamo serialo “Naisių vasara” serijos, o ir knygą “Naisių vasara” rudeniop išleis leidykla “Alma littera”.

Kita veikla, kurias finansuoja ir yra užsisukęs energingasis R.Karbauskis: kaimo vyrų prostatos vėžio profilaktikos programa bei jaunimo patriotinis ugdymas. Kuršėnuose jis yra nupirkęs patalpas ir įrengęs Jaunimo centrą, čia visus metus buriasi Šiaulių rajono jaunuomenė, o vasaromis jau 16-us metus pats milijonierius rengia 500-ams vaikų nemokamas stovyklas.

Kaip tik praėjusią savaitę, kai rengėme šį straipsnį, mūsų rašinio herojų užklupome Šiaulių rajono miškuose – maskuojančia uniforma, išsipaišiusiu veidu belakstantį su 14-18 metų paaugliais. “Stovykloje nerūkoma, negeriama, nesikeikiama, tik sportuojama, mokomąsi pažinti mišką, ugdomas patriotiškumas”, – tokias griežtas taisykles stovykloje įvedęs R.Karbauskis.

Tiesa, paklaustas ar šioje stovykloje dalyvauja ir jo keturiolikos bei šešiolikos metų sūnūs, pašnekovas, vengiantis bet kokių detalių apie šeimą, atsako neigiamai: “Jie daug mokosi. Tai yra jų darbas. Šiuolaikinių vaikų nebepriversi taip dirbti, kaip dirbau aš, tad reikia juos įtikinti, kad jų darbas – tai mokslas”.

Tikslumo dėlei reikėtų priminti, kad visą savo parlamente uždirbtą algą R.Karbauskis kam nors paaukodavo – tik tų pinigų ne tiek daug ir likdavo, mat dėl plenarinių bei komiteto posėdžių nelankymo Seimo narys buvo daugybę kartų baustas: jam mažinta alga ir net grasinta apkalta. Bet R.Karbauskis ir čia turi pasiteisinimą: “Tą laiką aš leisdavau su rinkėjais, užtat mane pažįsta kiekvienas Šiaulių rajono šuo. Ar dar kurį politiką pažįsta?”

Artėjančiuose rinkimuose R.Karbauskis viliasi, kad “valstiečiai” neabejotinai praeis 5 proc. rinkimų barjerą. “Be to, tikimės dviejų ministrų postų – norėtume gauti kultūros ir švietimo. Paprastai tai didiesiems partneriams būna neįdomiausi portfeliai, o mums jie – strateginiai”, – tikino milijonierius.

Taigi, R.Karbauskis – keistas politikas, keistas verslininkas, keistas turtuolis. Bet keistas gerąja prasme. Jis labai myli savo kraštą ir žmones. “Beje, nė vienas mano koncerno darbuotojas nėra išvažiavęs iš Lietuvos, nes mes su tėčiu sukuriame jiems tokias darbo ir gyvenimo sąlygas, kad jiems čia gera.”