Laikas nustoti be saiko taupyti. Tokį raginimą „Lietuvos rytas” išgirdo iš ekonomisto Anderso Aslundo. Jis tikina, kad Lietuvai blogiausia – jau praeityje. „Niekas nepamirštama greičiau nei sėkmė”, – Petersono ekonomikos institute Vašingtone pareiškė A.Aslundas, pristatydamas naująją ekonomikos studiją „Paskutiniai bus pirmi”.

„Lietuvos rytas“ rašo:

„Niekas nepamirštama greičiau nei sėkmė”, – Petersono ekonomikos institute Vašingtone pareiškė A.Aslundas, pristatydamas naująją ekonomikos studiją „Paskutiniai bus pirmi”.

Taip drąsiai knygą apie sunkmetį Rytų Europoje pavadino A.Aslundas.

Šis ekonomikos ekspertas iš Švedijos, dirbantis JAV, visada garsėjo savo ginčytinais pareiškimais.

Prasidėjus sunkmečiui daugelis pasaulio ekonomistų kalbėjo, kad Baltijos šalims teks devalvuoti savo valiutas. A.Aslundas purtė galvą, o dabar pabrėžia, kad jis buvo teisus.

Jis yra vienas iš nedaugelio, kurie itin optimistiškai vertina padėtį Lietuvoje ir visame regione, dėl ko dažnai sulaukia kolegų kritikos.

– Anot jūsų, Rytų Europos šalys meistriškai susitvarkė su krize. Kas buvo tokio neįtikėtino, kad apie tai net parašėte knygą?

– Vyriausybės pradėjo kovoti su krize nedelsdamos ir laiku ėmėsi būtinų pertvarkų. Visa tai buvo paaiškinta gyventojams, todėl valdžia jautė žmonių palaikymą.

Žinoma, įspūdingiausia, kad Lietuva sugebėjo išsisukti neprašydama finansinės paramos iš Tarptautinio valiutos fondo.

Jūsų šalis net tada, kai visus krėtė devalvacijos baimė, galėjo parduoti vyriausybines obligacijas tarptautinėse rinkose.

– Nepaisant teigiamų ekonomikos rodiklių, Lietuva vis dar atsilieka nuo daugelio Vidurio Europos valstybių. Teigiama, kad atsigavimas Baltijos šalyse užtruks gerokai ilgiau. Kodėl?

– Kone dešimt metų Lietuva pagal ekonomikos augimą smarkiai lenkė Vidurio Europos šalis: nuo 2000 iki 2007 metų Lietuvos ekonomikos rodikliai kilo vidutiniškai po 9 proc.

Viskas vyko per greitai, todėl lietuviai pajuto didesnį nuosmukį. Dabar Lietuvai sunkiausia dėl to, kad žmonės išsigando ir sumažino vartojimą.

– Tačiau kaip skatinti vartojimą, kai dėl sumažėjusių algų, pensijų ir pašalpų žmonės neturi pinigų, kad galėtų juos leisti?

Kaip gali vartoti bedarbiai, kurių Lietuvoje – daugiau nei 18 proc.?

– Didžiausia bėda ne tai, kad pinigų nėra.

Blogiausia, kad žmonės išleidžia mažiau tų pinigų, kuriuos jie turi. Iš baimės prasidėjo taupymo metas. Ypač Lietuvoje ir Latvijoje.

Čia ekonomika smuko būtent dėl sumažėjusio vartojimo šalies viduje, o ne smukusio eksporto, kaip Slovakijoje ir Čekijoje.

Manau, kad laikas lietuviams nusiraminti ir grįžti prie normalių vartojimo įpročių. Tuomet vėl ims kilti ir bendrasis vidaus produktas (BVP).

– Esate euro šalininkas ir kalbate, kad Lietuva turėtų kuo greičiau jį įsivesti.

Bet euras patiria nuosmukį ir net jūsų gimtoji Švedija neketina keisti valiutos?

– Nemanau, kad euro zona yra rizikinga. Priešingai.

Sprendimai, priimti gegužę, grąžino Europą į tinkamą padėtį. Europa krizę įveiks.

Didžiulė bėda Baltijos šalims, kad prasidėjus krizei jos negavo jokio finansavimo iš Europos centrinio banko (ECB). Jis dėl jūsų nieko nepadarė.

Pažiūrėkite į Slovėniją: ji sulaukė ECB paramos ir daug lengviau atlaikė sunkmetį.

Manau, kai sausį į euro zoną bus priimta Estija, Lietuvai ir Latvijai bus daug lengviau ten patekti iki 2014-ųjų.

– 2009-aisiais buvote vienas iš nedaugelio, kurie tikėjo, kad Baltijos šalims nebūtina devalvuoti valiutų. Kodėl ėjote prieš srovę?

– Tokie veiksmai nebuvo nei reikalingi, nei neišvengiami.

Jei litas būtų devalvuotas, būtų žlugusi bankų sistema, o BVP nuosmukis būtų buvęs gerokai didesnis.

Valiutos devalvavimas būna naudingiausias didžiausiems eksportuotojams, kurie ir taip turtingiausi.

Būtų atsiradęs dar didesnis atotrūkis tarp atlyginimų, tarp laimėtojų ir pralaimėjusių.

– Bet eksporto rinkoje Lietuva pralaimėjo dėl nelankstaus lito kurso.

Tuo metu lenkai galėjo manevruoti, nes zlotas nebuvo susietas su euru?

– Sunku pasakyti, kas išlošė. Lietuva ilgai turėjo geresnį fiskalinį balansą ir mažesnę valstybės skolą nei Lenkija, kur skola artėja prie 55 proc. BVP.

Dėl fiksuoto lito kurso Lietuva laikėsi griežtesnės disciplinos. Galima sakyti, kad iki 2004-ųjų Lietuva aiškiai laimėjo turėdama su euru susietą litą. Po to tai tapo ne taip naudinga.

O pažiūrėjus į investicijų aplinką, Lietuvoje sąlygos buvo geresnės nei Lenkijoje.

Be to, Lenkijos ekonomika augo lėčiau.

Taip, lenkai išvengė krizės, o Lietuva kapstosi iš gilios duobės. Bet jei pažvelgtumėte į pastarųjų dešimties metų rodiklius, bendras augimas būtų beveik vienodas.

– Dabar Lietuvos ekonomika auga, infliacija nėra didelė. Ar tai gali tapti labai palankia terpe naujiems burbulams išsipūsti?

– Šiuo metu galime stebėti, kaip nekilnojamojo turto sektorius Švedijoje, Lenkijoje, Kinijoje jau iš tiesų virsta burbulu. Tačiau Baltijos šalyse nieko panašaus nematau.

Pavojus gali kilti nebent tuo atveju, jeigu ilgai galiotų mažos palūkanų normos.

Tai gali iškreipti rinką. Idealiausia, jei palūkanų norma siektų maždaug 3 proc.

Pokyčių ekspertas

1952 metais gimęs A.Aslundas garsėja kaip laikotarpio, kai šalis pereina nuo planinės į rinkos ekonomiką, žinovas. Jis yra patarinėjęs Rusijos ir Ukrainos vyriausybėms.

Net ir persikėlęs į JAV ekonomistas tebėra Kijevo verslo mokyklos stebėtojų tarybos pirmininkas.

A.Aslundas savo gimtinėje vertinamas gana prieštaringai. Mat jis pasisako už liberalias permainas, mažesnius mokesčius ir ragina apkarpyti socialines programas.

Švedijos sistemą ekonomistas ne kartą kritikavo už tai, kad gausėja biurokratų, todėl nemaža dalis pinigų perskirstant atitenka jiems, o ne tiems, kuriems reikia iš tiesų.