BFL

Aušra LĖKA

„I’ll be back“, – kaip koks Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius Ramūnas Karbauskis paskelbė po 12 metų grįžtąs į politiką, ir ne šiaip sau – laimėti Seimo rinkimų. O kai prie jo prisidėjo geidžiamiausias bet kurio partinio sąrašo laimikis Saulius Skvernelis, tapo aišku, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir bus didžioji rinkimų staigmena.

Pirmasis kylant politinę žvaigždę pastebėjo Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys: „Žiūriu, kyla vieną mėnesį, kitą, trečią, kažkur nuo 2015 m. kovo – nuosekliai. Dabar pagal teigiamų ir neigiamų vertinimų skirtumą R.Karbauskis netgi antras po S.Skvernelio, o ne taip seniai neigiamų vertinimų buvo daugiau nei teigiamų.“

Kaip R.Karbauskiui per trejus metus pavyko ne tik padvigubinti savo reitingus, bet ir savo vadovaujamų valstiečių ir žaliųjų rėmėjų skaičių nuo 1 proc. pakelti iki 10 proc.? Kas tas R.Karbauskis – kilniaširdis mecenatas, besirūpinantis tautos kultūra, švietimu ir blaivybe, ar, kaip pravardžiuojama virtualioje erdvėje, Kremliaus koloradas? Ir ką reikš jo „I’ll be back“ Lietuvos politikai?

Naisių prezidentas

Jei Naisiuose, nedidelėje apie 600 gyventojų vietovėje, būtų prezidentas, nereikėtų nė rinkimų – 46-erių R.Karbauskis čia ir pagrindinis darbdavys, ir geradarys. Gimtąją gyvenvietę milijonierius politikas pavertė tarsi tobulo gyvenimo anklavu dejuojančioje Lietuvoje. Naisiuose beveik nėra girtuoklystės, bet yra daug šaškių lentų ir knygų, keli muziejai ir bene moderniausi Lietuvoje kultūros rūmai. Čia veikia vienintelis Lietuvoje profesionalus nekomercinis Naisių vasaros teatras, vyksta trys menų ir kultūros festivaliai. Naisiai turi net savo TV serialą – „Naisių vasara“. Juokaujama, kad į Naisius dabar jau važiuojama pažiūrėti kaip į Disneilendą. Ir viskas – R.Karbauskio sumanyta ir jo užmokėta.

Nedaug trūko, kad šiandien imperiją valdantis verslininkas ir stambus ūkininkas pats būtų pasukęs į menus.

Beje, galima sakyti, kad Naisių „prezidento“ postą jis paveldėjo, nes jo tėvas sovietmečiu čia buvo kolūkio pirmininkas. Kolūkis buvo vienas geriausių Lietuvoje, o kolūkio pirmininko iniciatyva buvo įsteigta Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija debiutuojančiam poetui, čia veikė literatūros muziejukas. Priešingai nei kitų kolūkių pirmininkų šeimos, pinigus Karbauskiai leido ne namams statyti ar prabangai, o knygoms.

Panašių principų šiandien laikosi ir milijonieriumi tapęs R.Karbauskis, investuojantis ne į jachtas ar asmeninius lėktuvus ir ne tik į savo verslą. Jis garsėja savo su Andriumi Mamontovu įsteigtu knygų vaikams fondu, investicijomis į kultūrą, švietimą, nemokamas vaikų stovyklas.

Beje, nedaug trūko, kad šiandien imperiją valdantis verslininkas ir stambus ūkininkas pats būtų pasukęs į menus. Tuometėje Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje jis mokėsi ketvertais penketais (pagal penkiabalę sistemą), buvo visų klasės ir mokyklos švenčių organizatorius, vaidino mokykliniuose spektakliuose ir juos režisavo. Net galvojo apie aktoriaus karjerą. Tiesa, svajonės keitėsi: tai norėjo būti kolūkio pirmininkas kaip tėtis, tai statybininkas kaip senelis. Galiausiai pasekė tėvo pėdomis ir baigė agronomiją.

Dabar jis – tarp turtingiausių valstybės žmonių, darbdavys daugiau kaip 1,5 tūkst. darbuotojų, o jų vidutinis  atlyginimas siekia tūkstantį eurų.

Nors augo kolūkio pirmininko ir mokytojos šeimoje, Ramūnas žinojo darbo skonį: kaip yra pasakojęs „Veidui“, vasaromis kolūkyje ravėdavo cukrinius runkelius, rinkdavo akmenis, su bendraklasiu arkliaganio sūnumi mėždavo veršelių mėšlą, plaudavo gardus. Bet, priešingai nei kiti vaikai, jis nesvajojo nusipirkti magnetofono ar dviračio – tik svajojo ateityje turėti pinigų. „Aš juk šaškininkas, jau tada strategavau toli į ateitį“, – prisimena.

Kartu su trimis bendrakursiais įsteigė konsultavimo ir prekybos įmonę, bet net kai jos apyvarta pasiekė milijoną litų, jis taupė toliau. Pirmąjį automobilį, „Renault 19“, nusipirko jau užsidirbęs keletą milijonų.

Dabar R.Karbauskis valdo Agro­koncerno grupę, dešimtis žemės ūkio bendrovių. Beveik visas jas įsigijo bankrutuojančias, imdamas milžiniškus kreditus. Rizika atsipirko: dabar jis – tarp turtingiausių valstybės žmonių, darbdavys daugiau kaip 1,5 tūkst. darbuotojų, o jų vidutinis  atlyginimas siekia tūkstantį eurų. Beje, jis skiria ir stipendijas kelioms dešimtims būsimų žemės ūkio specialistų.

R.Karbauskis neafišuoja nei savo namų, nei savo šeimos. Su pirmąja žmona susituokė studijų metais, bet santuoka greit iširo. Su antrąja žmona pragyveno daugiau kaip porą dešimtmečių, užaugino du sūnus.

Politinė sėkmė buvo nusisukusi

Dar mokykloje R.Karbauskis garsėjo ne tik kaip įvairiausių idėjų generatorius ir puikus organizatorius, bet ir kaip visuomet turintis labai tvirtą nuomonę ir nepasiduodantis kitų įtakai. Dar mokinukas viešai pareiškė niekada gyvenime nevartosiąs jokio alkoholio, ir žodžio laikosi. Jis niekada nebandęs ir rūkyti.

Vien verslo veikliam jaunuoliui buvo maža. 1996 m., tuomet beveik 27-erių, kaip savarankiškas kandidatas vienmandatėje Šiaulių rajone jis laimėjo Seimo nario mandatą. Seime netrukus prisidėjo prie Valstiečių partijos. Netrukus tapo jos lyderiu. 2000-aisiais išrinktas Seimo nariu antrai kadencijai.

Atgauti partiją ir jos vairą buvo lengviau nei rinkėjus: vienintelį kartą valstiečiams, tuomet vadovautiems K.Prunskienės, pavyko peržengti Seimo rinkimų barjerą ir turėti savo frakciją.

Bet politinė sėkmė buvo permaininga. Jis pats pasiūlė susijungti su Kazimiros Prunskienės vadovaujama Naujosios demokratijos (anksčiau – Moterų) partija, autoritetingai politikei užleido ir naujos partijos vadovo postą. Bet netrukus pasigailėjo: pasitraukė iš kairėti ir autokratėti pradėjusios partijos. Susijungusios partijos taip ir nesuaugo. Senieji Valstiečių partijos nariai ėmė agituoti R.Karbauskį grįžti.

Bet atgauti partiją ir jos vairą buvo lengviau nei rinkėjus: vienintelį kartą valstiečiams, tuomet vadovautiems K.Prunskienės, pavyko peržengti Seimo rinkimų barjerą ir turėti savo frakciją. Reitinguose partija buvo nusmukusi iki 1 proc. ribos. Šiek tiek geriau sekdavosi savivaldybių tarybų rinkimuose. Šiuo metu partija teturi vieną atstovę Seime – Rimą Baškienę, mandatą laimėjusią vienmandatėje apygardoje.

Atrodė, kad politiniam feniksui R.Karbauskis ir jo partija nebeturi syvų. Bet 2014 m. R.Karbauskis laimėjo Europos Parlamento nario mandatą. Jį užleido tuomečiam Ignalinos merui Broniui Ropei, o pats nuosekliai tęsė veiklą pradėtomis kryptimis Lietuvoje. Partija ir jos lyderis ėmė pamažu kilti reitingų laiptais.

„Jis – šaškininkas, mato kelis žingsnius į priekį. Turėjo siekį išvesti partiją toliau, galvojant, ką galėtume padaryti, ir tai dabar vykdo. Jis nepaprastai daug dirba keisdamas visuomenę į šviesesnę, orientuotą į vertybinius principus. Jis tikrai nei diktatorius, nei autokratas, klausia kitų nuomonės. Bet turi įtaigos, moka pateikti ir išaiškinti savo poziciją. Kartais po susitikimų net skeptiškai nusiteikę žmonės spaudžia jam ranką ir sako: įtikinote“, – R.Karbauskį giria 20 metų jo bendražygė R.Baškienė.

Ji primena tokį pavyzdį: kai R.Karbauskis pasiūlė inicijuoti įstatymą, kad renginiuose, kuriuose dalyvauja nepilnamečiai, savivaldybės galėtų uždrausti prekiauti alkoholiu, daugelis abejojo, ar atsiras pritariančiųjų. Bet Seime pavyko tokį įstatymą priimti ir jau keliolika savivaldybių juo naudojasi.

Negalima sakyti, kad tie pinigai paperka, bet jis investavęs į deklaruojamą poziciją, kitaip nei tie politikai, kurie tik kalba tai, kas tuo metu patogu sakyti.

Politologas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas dr. Vincentas Vobolevičius giria R.Karbauskio laikysenos pastovumą: jis išlaiko savo liniją, kartoja tuos pačius akcentus – nuo blaivybės iki žemdirbių problemų ar euroskepsio. Jis remia kai kurias organizacijas, pavienius žmones, renginius. Partija nuosekliai dirba keliose savivaldybėse. Taip per ilgą laiką susikuria bazinis rėmėjų ratelis, ir jis labai svarbus.

Maža to, kaip pastebi politologas, žmonės iš R.Karbauskio ne tik girdėjo vis tą pačią žinią, bet ir matė tam skiriamus pinigus. „Negalima sakyti, kad tie pinigai paperka, bet jis investavęs į deklaruojamą poziciją, kitaip nei tie politikai, kurie tik kalba tai, kas tuo metu patogu sakyti“, – lygina V.Vobolevičius.

Priskirtas prie Rusijos „minkštųjų galių“ įrankių

Vis dėlto ne visa R.Karbauskio veikla vertinama vienareikšmiškai. „Jis ir jo partija daug investuoja į visuomeninius procesus, sugeba susikurti pozityvų įvaizdį. Bet žmonės nelabai atsimena ankstesnę jo politinę veiklą – paramą referendumams prieš žemės pardavimą užsieniečiams ir naujos atominės elektrinės statybą, akcijas prieš skalūnų dujų žvalgymą“, – primena konservatorius Andrius Kubilius.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai savo parengtoje ataskaitoje apie Rusijos „minkštąsias galias“ R.Karbauskį pavadino prorusišku. Įsižeidęs jis net kreipėsi į teismą dėl asmens garbės bei orumo ir juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo, prašydamas iš A.Kubiliaus priteisti 300 tūkst. Lt kompensaciją.

„Rašiau apie bendrą reiškinį, kad Lietuvos verslas, kuris turi daug sąsajų su Rusija, pasižymi didesniu politiniu aktyvumu Lietuvoje ir, neretai galima pastebėti, remia tas iniciatyvas, kurios bent jau mums atrodo naudingos Maskvai ir nenaudingos Lietuvai.  Minėjau kelis pavyzdžius, ir ne tik R.Karbauskio verslo. Bet jis nutarė, kad tai panašu į šmeižtą. Tačiau teismas priėmė sprendimą, kad tai nėra šmeižtas. Ne, nieko neteko mokėti“, – pasakoja A.Kubilius.

Konservatorius primena, kad R.Karbauskio verslo interesai Rusijoje (trąšų importas iš Rusijos) keistai koreliuoja su Rusijai palankiomis valstiečių ir žaliųjų iniciatyvomis prieš Visagino atominės elektrinės statybą, prieš skalūnų dujų žvalgybą, prieš žemės pardavimą užsieniečiams.

Žinoma, demokratinėje visuomenėje galima reikšti įvairias pozicijas. Tad branduolinės energetikos priešininkas – nebūtinai Kremliaus ruporas. Bet organizuoti referendumą prieš žemės pardavimą užsieniečiams – tai jau akcija, kurios tikslas yra laužyti Lietuvos ir ES sutartį.

Lietuvos verslas, kuris turi daug sąsajų su Rusija, pasižymi didesniu politiniu aktyvumu Lietuvoje ir, neretai galima pastebėti, remia tas iniciatyvas, kurios bent jau mums atrodo naudingos Maskvai ir nenaudingos Lietuvai.

R.Karbauskis aršiai kritikuoja ir, jo nuomone, skubotą euro įvedimą. Jo nežavėjo ir sprendimas grąžinti privalomąją karinę tarnybą, tad jis siūlė integruoti kelių mėnesių karinio parengimo mokymus į studijų procesą. Pripažindamas, kad karo pabėgėliams reikia padėti, jis vis dėlto gąsdino, kad bus pareikalauta jiems suteikti pilietybę, nors niekaip nesisprendžia dvigubos pilietybės lietuviams išeiviams klausimas.

O valstiečių ir žaliųjų europarlamentaras B.Ropė nepritaria JAV ir Europos Sąjungos trans­atlantinės prekybos sutarčiai, motyvuodamas genetiškai modifikuotų produktų baime.

Prie valstiečių ir žaliųjų vis prisišlieja įvairių prieštaringai vertinamų veikėjų, kaip referendumo prieš žemės pardavimą užsieniečiams vėliavnešys Kazimieras Šliužas ar Valstybės saugumo departamento ataskaitoje minėtas Vitalijus Balkus, vienas iš nevienareikšmiškai vertinamo judėjimo prieš migraciją „Nacionalinis interesas“ steigėjų. Tad, kaip įspėja Vytautas Landsbergis, ši partija gali lošti Lietuvai pavojinga korta.

Bet R.Karbauskio bendražygė R.Baškienė neabejoja, kad R.Karbauskį ir jo partiją be reikalo kai kas vadina prorusiškais, – juk dėl referendumo prieš atominę elektrinę (juolab ir tauta pasakė „ne“) ar kad jo brolis Mindaugas dirba Maskvoje, V.Majakovskio teatro meno vadovu, primesti jam prorusiškumo nedera.

Beje, R.Karbauskis ir anksčiau sulaukdavęs visokių etikečių. Kol valdžioje buvo dešinieji, jie R.Karbauskį vadino prieš dešiniuosius nusiteikusiu kolchozo pirmininko sūneliu. Bet kai į valdžią grįžo kairieji, jis ėmė raginti žemdirbius supuvusiais kiaušiniais apmėtyti pažadų nesilaikantį tuometį socialdemokratų premjerą Algirdą Brazauską. O Artūro Paulausko socialliberalų ir Rolando Pakso liberalų Vyriausybės apgautas dėl finansinės paramos žemdirbiams, R.Karbauskis kurstė Suvalkijos ūkininkus protestuoti ir grasino pats prisidėsiąs prie kelius blokuojančių žemdirbių, kaip konservatorių kadencijos pabaigoje suorganizavo pienininkus nepardavinėti pieno ir paralyžiuoti magistrales, iki nebus grąžintas valstybinis pieno supirkimo kainų reguliavimas.

Tad R.Karbauskis – tikrai radikalus žemdirbių akcijų įkvėpėjas, bet prie visų valdžių, tad klijuoti etiketes, lyg jis būtų labiau nusiteikęs tik prieš eurointegracijos šalininkus dešiniuosius, neišeina.

Jis kovojo ne tik su Vyriausybėmis: bylinėjosi su Mokesčių inspekcija, dėl 400 Lt vertės neteisingai išrašytos sąskaitos skyrusia Agrokoncernui 8 mln. Lt dydžio baudą, ir bylą laimėjo. O kai Pieno perdirbėjų asociacija reklaminiuose rašiniuose ėmė teigti, kad kooperacinės pieno perdirbimo gamyklos statyba naudinga tik kaimo oligarchams, suprask, R.Karbauskiui, šis nutraukė žaliavos tiekimą „Pieno žvaigždėms“.

Tad dabar dažniau su ryšulėliu knygų tarp vaikų matomas R.Karbauskis, kai kas nors jį supykdo, kito skruosto neatsuka. Ypač artėjant rinkimų batalijoms.

Kontratakų lavina

Sociologas V.Gaidys pastebi, kad anksčiau R.Karbauskis, jei kritikuodavęs kitus politinės scenos veikėjus, tai nuosaikiai, be keršto, ir žmonėms toks jo savotiškas neutralumas, matyt, imponavo ir davė rezultatą. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga tapo priimtina daugelio partijų elektoratui: į apklausos klausimą, už ką balsuotų, jei jų pasirinkta partija nedalyvautų rinkimuose, ją rinkosi net 18 proc. socialdemokratų, 13 proc. liberalų, 12 proc. konservatorių gerbėjų.

V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad priešprieša tarp kitų partijų, atvirkščiai, tik didėja. Štai teste, kai prašoma nurodyti, koks gyvūnas panašus į vieną ar kitą partiją, anksčiau socialdemokratai su „darbiečiais“ vieni kitus vaizduodavo briedžiais ar arkliais, o dabar vieni kitus mato kaip šeškus ar chameleonus. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai kitos partijos, regis, mažiau alergiškos. Bet gal todėl, kad ji nebuvo laikoma rimta konkurente?

Tačiau tolerancijos laikas, atrodo, baigėsi. Deklaravęs grįžimą į didžiąją politiką R.Kar­baus­kis keičia toną. Kai žemės ūkio ministrė „darbietė“ Virginija Baltraitienė jį išvadino pilkuoju žemvaldžių nomenklatūros generolu, kuris slepiasi už karvės ir neina į atvirą ūkininkų mūšį su Vyria­u­sybe ir ministerija, gavo atgal. R.Karbauskis atsakė, kad nėra ko bendrauti su neturinčiais žemės ūkio sektoriaus valdymui būtinos kompetencijos, patirties ir keliančiais abejones dėl savo reputacijos.

O į kritiką, kad žemdirbių institucijų vadovai – jo partijos nariai, R.Karbauskis atkirto: „Ponia Baltraitiene, jūsų paminėti garbūs ūkininkai niekada neišduotų atstovaujamų žemdirbių vardan jokios partijos interesų, gal tai ir yra priežastis, kodėl jie niekada netaps Darbo partijos nariais.“

R.Karbauskis nebenutyli, kai yra puolamas, neva stambūs ūkininkai viešumoje deklaruoja paramą smulkiesiems, o iš tikrųjų bando juos nušluoti nuo žemės paviršiaus. „Tik niekada negirdėjau pavyzdžio, kaip esu veikęs prieš smulkiųjų ūkininkų interesus ir kada bandžiau atstovauti stambiųjų žemdirbių interesams. Tokio fakto nėra ir būti negali. O mano pastangų padėti smulkiesiems ūkininkams apstu, ir ne tik politinių, bet ir asmeninių“, – primena jis.

Valstiečių ir žaliųjų lyderis nenurijo negirdomis ir politologo Kęstučio Girniaus tezės, neva jis neturįs jokių asmeninių politinių ambicijų. „Manau, kad didžiausia Lietuvos politikų bėda yra ta, jog politinės ambicijos suvokiamos kaip vykdomosios valdžios pareigos. Mano asmeninės politinės ambicijos pirmiausia siejamos su pokyčiais valstybėje“, – atrėžė R.Karbauskis, iš anksto pareiškęs, kad jei tektų formuoti Vyriausybę, partija rinktųsi technokratinį jos modelį. O jis pats savęs joje nematantis ne todėl, kad neturįs ambicijų, o todėl, kad Lietuvos valstybės sąrangoje ne Vyriausybė, o Seimas formuoja ateities vizijas ir politiką.

Rinkimuose – sėkmė. Bet kas paskui?

„Tikslas labai labai ambicingas – didžiausia Seimo frakcija, kuri aplink save burtų visą politinį, akademinį, visuomeninį tautos potencialą, sprendžiant svarbiausias valstybės problemas“, – mažiausiai nekuklus atrodęs R.Karbauskio pareiškimas nebeatrodo kaip visiškas nusišnekėjimas, kai jo partijos rinkimų sąrašą papildė geidžiamiausiu net kelių partijų laimikiu vadintas S.Skvernelis.

Bent jau „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija valstiečiams ir žaliesiems neturėtų būti konkurentai, juolab kai kuriose apklausose „tvarkiečius“ jie jau aplenkė ir be S.Skvernelio.

Toks netikėtas tandemas Valstiečių ir žaliųjų sąjungai leidžia suvaidinti prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios naujienos vaidmenį. „Naujienos troškimas Lietuvos politikoje stiprus ir, jei nematyti naujo „Drąsos kelio“ ar Tautos prisikėlimo partijos, R.Karbauskis su savo partija, paįvairinta nepartiniais, tampa pasiūla tai paklausai patenkinti. Naglis Puteikis, vienydamasis su marginalais, šį savo šansą, atrodo, praleidžia“, – vertina V.Vobolevičius.

O dabar, kai lig šiol labiau kaimiškąjį elektoratą būrusi partija įgijo populiariausią valstybėje miestietį – S.Skvernelį, apklausų rikiuotėje ji gali šoktelėti iš dabartinės penktos šeštos į pačias aukščiausias vietas. Beje, šiemet partija jau dukart pasiekė 10 proc. paramą nuo ketinančiųjų balsuoti. O ilgametė R.Karbauskio mecenatystė ir darbas su jaunimu gali duoti dividendų kultūros ir švietimo bendruomenės balsais.

A.Kubilius raminasi, kad neogelbėtojai paprastai pasiima balsus tų rinkėjų, kurie balsuoja už Darbo partiją, „Tvarką ir teisingumą“, iš dalies už socialdemokratus, bet  retai – už konservatorius ar liberalias partijas. Tad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kilimas – galvosūkis ne konservatoriams.

Bet, kad ir kas būtų valdančiojoje daugumoje, valstiečiai ir žalieji jiems bus reikalingi. Jie gali tapti auksiniais balsais, nuo kurių priklausys, kuri pusė – kairioji ar dešinioji valdys. Beje, R.Karbauskis jau yra pareiškęs, kad su Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“ broliautis neketinantis.

Akivaizdu, populiarių žmonių pritraukimas trumpuoju laiku naudingas. „Bet ilguoju laikotarpiu kyla didžiulis pavojus, kad partija keičia nuoseklaus kalbėjimo strategiją ir gali imti išsivaikščioti. Jos senbuviai turės eiti atgal ant „pečiaus“, nes rinkimų sąrašo naujokai užsės gerus postus. Partija neturės svertų suvaldyti, kad naujokai darytų tai, ko nori partija, ir lyderiai gali tempti į skirtingas puses“, – įspėja V.Vobolevičius.

Juolab S.Skvernelis nė neketina tapti partijos nariu, o ko vertas nepartinio ministro lojalumas jį delegavusiai partijai, jis ką tik pademonstravo.

O juk valstiečiai ir žalieji sulaukė ne tik S.Skvernelio – kartu į rinkimus eis dabartinis parlamentaras Povilas Urbšys, psichiatras Aurelijus Veryga, ekonomistas Stasys Jakeliūnas, savivaldybių rinkimuose dalyvavusių visuomeninių komitetų atstovai. Tokių gali būti iki pusės rinkimų sąrašo, dėl kurio galutinai bus nuspręsta balandžio 22 d. partijos tarybos posėdyje.

„Mūsų partija išskirtinė tuo, kad nesiekiame priversti žmonių būtinai pasiimti partijos bilietą, – vienyti gali idėjos, vertybiniai dalykai. Turime savivaldybių tarybose dirbančių puikių bendražygių, kurie nėra partijos nariai, – pabrėžia vienintelė dabar valstiečių ir žaliųjų atstovė Seime R.Baškienė. – Kalbantis su S.Skverneliu irgi kilo klausimas, kodėl jis nori eiti į rinkimus su valstiečiais ir žaliaisiais. Vertybės sutapo: siekiame keisti situaciją valstybėje per kultūrą ir švietimą, kovojame už blaivią Lietuvą, tradicinę šeimą, prieš korupciją, akcentuojame regioninę politiką, savivaldybių stiprinimą, o tai buvo ir S.Skvernelio vadovautos Vidaus reikalų ministerijos viena iš veiklos sričių.“

Seimo narė neigia kalbas, kad S.Skvernelis ateina su visu savo desantu. Pasak jos, atvirkščiai, tai jų partijos nariai klausė, gal jis gali dar pasiūlyti kompetentingų specialistų, tad S.Skvernelis žadėjęs pagalvoti ir gal vieną du pasiūlysiąs. „Jis pirmiausia klausė ne apie vietą sąraše, o ką mes programoje įrašysime, ar sutinkame, kad dalį programos sudarytų piliečių saugumo užtikrinimo klausimai“, – aiškina R.Baškienė.

Parlamentarės tikinimu, partijos valdyba pritarė, kad dabar populiariausias valstybėje politikas S.Skvernelis būtų pirmas partijos sąrašo numeris, bet galutinis sprendimas bus partijos tarybos.

Tad, V.Vobolevičiaus prognozėmis, jei sėkmę vertintume Seimo mandatais, 7–10 jų valstiečiams ir žaliesiems tikrai realu. Jie, tikėtina, dalyvaus formuojant Vyriausybę. Bet didelė rizika, kad tie, kurie padės jiems laimėti, taps problema, nes naujų veikėjų, kuriems ta partija reikalinga kaip platforma rinkimams, kaip etiketė, iškilimas sukels pasipiktinimą partijoje, o tolesnės ligšiolinių ir naujųjų lyderių ambicijos gali būti nesuderinamos.

„Jei dabar partija rimtai nesusistyguos, neišsigrynins, neišspręs partijos nišos, idėjinių klausimų, bus dar viena Tautos prisikėlimo partija“, – V.Vobolevičius linki valstiečiams ir žaliesiems sėkmės, bet ne tiek rinkiminės, kiek partinės, kad partija ir pats R.Karbauskis neliktų prie suskilusios geldos.

Jei valstiečiai ir žalieji taptų koalicijos ideologinės krypties sprendėjais, jie būtų labai svarbūs Lietuvos politikoje trumpuoju laikotarpiu. Bet, politologo vertinimu, ilguoju svarbu, ar jie išliks kaip švelniai nacionalistinė ir švelniai euroskeptiška partija.

„Daug partijų susispaudusios į du labai mažus specifinius elektorato segmentus. Bet yra daug žmonių, kurie nusivylę esamomis didžiosiomis partijomis, sako neturintys už ką balsuoti. Jei valstiečiai ir žalieji nesusimautų kaip partija, jie galėtų paimti šį rinkėją ir ilguoju laikotarpiu keisti Lietuvos politinį peizažą, – modeliuoja V.Vobo­levičius, pridurdamas: – Konservatoriai pasakytų, kad šie vestų Lietuvą į Rusiją. Ir yra tokio pavojaus, nes tas rinkėjas, kuris balsuotų už valstiečius ir žaliuosius, nebūtų už atominę elektrinę, tad energetinio saugumo aspektu išreikštų stiprų euroskeptinį balsą. Bet neskubėčiau klijuoti etikečių, nes tai gali būti partija, padidinanti demokratiją, nes atstovautų tai daliai visuomenės, kuri dabar nesijaučia atstovaujama.“