Christophe André

Nuolat skubame, mus lydi nuolatinė įtampa ir nerimas, o po to ateina išsekimas ar net depresija. Kaip pabėgti nuo to? Žinomas prancūzų psichoterapeutas Christophe’as André savo knygoje “Ramybė: 25 pasakojimai apie vidinę ramybę” pateikia atsakymus.

Musė virtuvėje: įvadas į ramybę
Bzzz bzzz bzzz…
Viskas prasidėjo nuo musės zyzimo. Paprastai jis erzina, o šįkart ne – ramina. Tai tiesiog gyvenimas. Kaip dangumi plaukiantis debesėlis. Kaip trupiniai ant stalo tuščioje virtuvėje. Šią vasaros atostogų popietę vieni prigulė nusnūsti, kiti išėjo pasivaikščioti. O tu likai namie paskaitinėti ir nieko neveikti. Ką tik įžengei į virtuvę, dairaisi, klausaisi tylos, tos tylos, kurioje kažkas yra: tiksi laikrodis, burzgia senas šaldytuvas. Ir musė.
Zirzimas trunka kelias sekundes, paskui nutyla: vabzdys rado, pro kur išskristi. Po jo skrydžio tyla girdėti dar labiau. Lieka keistokas įspūdis. Kaip vadinamas tas švelnumas be aiškios priežasties, jausmas, kad viskas savo vietose ir tau nieko daugiau nebereikia? Ar tai yra ramybė?
Taip, tai ji. Tai be galo malonu. Šiek tiek skiriasi nuo laimės: nėra pasitenkinimo ar išsipildymo jausmo. Tai ir ne džiaugsmas: neapima jaudulys, noras judėti, dainuoti, pulti kitiems į glėbį. Ne, tai tiesiog darnos tarp tavęs ir pasaulio pojūtis. Jis kyla tuo pačiu metu ir išorėje, ir viduje, jis susijęs ir su kūnu, ir su sąmone. Kaip keistame Fernando Pessoa sakinyje iš ~Neramybės~ knygos: “Iki pat sielos gelmių apima gili ramuma, švelni kaip koks nenaudingas dalykas.”
Apima noras sustoti ir mėgautis. Ramus ir tylus tikrumas. Išnyko sienos tarp tavęs ir pasaulio – nebėra ribų, vien sąsajos. Nebėra poreikių, viskas yra čia, jau čia. Tai lyg malonės prisilietimas.
Jauti, kad ta valandėlė ypatinga. Kurį laiką pabūni kuo stipriau įsitvėręs pralekiančios akimirkos. Jausti, išgyventi, negalvoti, nenagrinėti. Niekas nepasikeitė, viskas kaip visada. Ir tu toks kaip visada. Nebent… Įvyko nepaaiškinamas dalykas. Amžinybės gūsis, kuris, regis, ilgai netruks. Bet tu mėgaujiesi kiekviena jo sekunde.
Bzzz… O, štai ir vėl ta musė. Ir artėjantys balsai. Pereisime prie kitko. Galvosime apie kitką. Bus malonu, bet bus kitaip. Nebe taip neapčiuopiama, nebe taip dangiška. Grįši į įprastą pasaulį (kurį taip pat myli!). Christianas Bobinas, skausmingai ir įkvėptai rašantis poetas, sakė: “Mes kas sekundę įžengiame į rojų ir išeiname iš jo.” Taip ir yra, kaip tik taip: po kelių sekundžių išeisi iš rojaus. Be širdgėlos – kaip gera, kad jo paragavai!
Be to, žinai, kad ten grįši…
[...]

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m