Delfi

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvių kalbos instituto direktorė prof. dr. Jolanta Zabarskaitė

VEIDAS: Šiemet mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino neišlaikė 8,5 proc. abiturientų. Ką pagal tokius rezultatus galima spręsti apie mokinių raštingumą?

J.Z.: Tai yra pranešimas, kad situacija nėra gera ir kad reikia ieškoti priežasčių, kodėl tai vyksta. Priežastys yra vidinės ir išorinės. Rašymo įgūdžiai Lietuvoje apskritai prastėja. Ne tik mokyklose. Matome, kad klaidų prasprūsta ir internetiniuose naujienų portaluose, oficialiuose dokumentuose.

Kita vertus, kodėl mokyklose prastėja raštingumas ir ką dėl to reikėtų daryti, aiškių priežasčių dar nežinome. Svarstymai, kad klaidas lemia trumposios žinutės, internetinių komentarų kalba, yra labiau spėjimai. Iki šiol nebuvo atlikta rimtų tyrimų, kurie paaiškintų, kodėl prastėja mokinių raštingumas. Tik šiemet institute įsteigta mokyklinės lituanistikos grupė, pradėjusi tokio pobūdžio tyrimus. Jais į raštingumą žiūrima kompleksiškai: vertinamos mokinių rašinių (egzaminų užduočių) klaidos, jų taisymo, keliamų reikalavimų (klaidų aprašų) lygis. Todėl manau, kad netrukus bent iš dalies galėsime atsakyti į klausimą apie tendencijas. O jos prasideda nuo to, kad vaikai negirdi „e“ ir „ė“, nes kinta ir jų tartis, iki to, kad jie nemoka abstrakčiai reikšti savo minčių.

VEIDAS: Pedagogai mini, kad mokiniai visai neišmano nosinių raidžių rašybos, trumpina žodžius, nukanda galūnes ir t.t. Kokias įvardytumėte bendresnes problemas?

J.Z.: Kalbame apie formaliąją pusę, bet aš manau, kad labai keičiasi trys dalykai: pati kalba, jos suvokimas ir mąstymo būdas. Vaikai mąsto kitaip ir mes turime į tai atsižvelgti, jei norime, kad rezultatai pagerėtų. Turime pradėti kalbos mokyti kitaip.

Yra nuomonė, kad reikia grįžti prie sisteminio mokymo, – be jokios abejonės. Buvome atitolę nuo sistemos, taisyklių, gramatikos ir perėjome prie visiškai komunikacinio metodo. Tad prie sistemos grįžti, žinoma, reikia, bet vien pati sistema raštingumo klausimų nepadėtų išspręsti. Mano supratimu, kai dalis gyvenimo, nesvarbu, norime to ar ne, keliasi į virtualų pasaulį, labai svarbi tampa semantika ir suvokimas, ką apskritai reiškia nosinė, kodėl reikia ją rašyti. Juk keičiasi nuostatos.

VEIDAS: Kyla diskusija, kad reikia atsisakyti nosinių raidžių, įsimintinos rašybos vingrybių, taisykles paprastinti, nes esą kur kas svarbiau gebėti sklandžiai, logiškai reikšti mintis. Ar galima pasirinkti, kas svarbiau kalbai?

J.Z.: Iš karto pasakysiu, kad svarbiausia yra lietuviškas mąstymas, kurį mes prarandame, nes vaikams labai sudėtinga abstrakčiai reikšti mintis. Neįvardijame savo abstrakčiojo mąstymo pasaulio lietuviškai, nes jis labai keičiasi. Ateina daug naujų reiškinių, kurie turi „atsinešti“ savo žodžius. Jei žodis yra toks, kuris neįaugina reiškinio į mūsų tikrovę, iš jo lieka tik kevalas, tik ornamentas. Ir tada, kai nori pasakyti ką nors abstraktaus, ką nors nauja, į mintį ateina angliškas žodis.

Esu kategoriškai nusiteikusi prieš nuomonę, kad kalba yra komunikacija, tik būdas sužinoti. Nes jei kalba – tik komunikacijos priemonė, jei ji pasižymi tik pragmatiniais dalykais, tada jokio skirtumo, kokia kalba mes kalbame. Tačiau jei kalba yra kultūros šaltinis, jei ji suteikia idėjų kurti, yra mąstymo pamatas, tada juk jau svarbu, kokia kalba kalbame.

Manęs klausia, kodėl reikia mokytis sinonimų, jei jų nepanaudosi kasdienėje kalboje. Atsakau, kad galbūt jų iš tiesų neprireiks, bet gali būti, kad matydamas dviejų sinonimų sankirtą sukursi naują idėją, startuolį. Taigi lietuviškas mąstymas gali pasireikšti ir versle, tik kol kas dar nemokome vaikų to suprasti. Aš manau, kad naujas požiūris padėtų kitokiam raštingumo suvokimui. Vien mechaninis nusiteikimas duoti daugiau diktantų ar rašyti daugiau nosinių raidžių, manau, neduos rezultatų, nes priežastis yra gilesnė.

VEIDAS: Kaip vertinate vienintelę lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminų užduotį: ką tikrina rašinys?

J.Z. Manau, rašinys yra gera užduotis, ir pasaulyje populiari praktika rašyti esė arba samprotavimo rašinį. Tačiau kitas klausimas – jo temos.

Man šiųmetės temos pasirodė niūrios, kilusios iš tos tikrovės dalies, kurią lietuviai mėgsta. Mano nuomone, jauni žmonės turi daug temų, kurias taip pat galima paremti visa lietuvių literatūra, bet jos yra aktualios šiandien. Tarkime, jei pamokoje kalbame apie auką lietuvių literatūroje, esu tikra, kad žmogus to nesupranta ir praleidžia pro ausis. Bet jei kalbame apie savanorystę, XXI a. analogą, tema atrodo visai kitaip.

Jei neišmoksime mąstyti, sieti kalbos su gyvenimu, kol tai nederės tarpusavyje, tol ir turėsime tokius rezultatus. Juk dabar ir mokytojai sako, kad oficialioji kalba sau, o raiška – sau.

VEIDAS: Bet patys mokiniai įsivaizduoja, kad kalbos taikymo laukas siauras: pamoka ir egzaminas.

J.Z.: Vienareikšmiškai. Dėstau kūrybinių industrijų studentams. Kai pradedame dirbti su kalba, kaip su idėjų šaltiniu, jie nusistebi, kaip įdomu, nes anksčiau apie tai nepagalvojo. O tie studentai, kurie iškart supranta, apie ką kalbu (būna ir tokių), sako, kad mokykloje turėjo labai gerą mokytoją.

VEIDAS: Kaip keičiasi požiūris į kalbą: kaip jos poreikį vertina dabartiniai mokiniai, kaip kalbos reikšmę suprato jų tėvai?

J.Z.: Į gera nesikeičia arba keičiasi labai pamažu. Nėra kito reiškinio, kuris būtų aplipęs tiek daug nekūrybiškų stereotipų, kaip kalba, kalbininkai, santykis su kalba. Neneigiu, kad kalba yra turtas, kurį reikia saugoti. Bet saugojimas dėl saugojimo ar grožėjimasis dėl grožėjimosi jaunajai kartai nedaro įspūdžio. Jei mes pamatysime, kad kalba yra vertinga kaip šaltinis, kuris padeda būti kūrybiškiems, tada pokyčių turėtume sulaukti.

Kol kas žmonės apie kalbą mąsto linijiniu būdu, tik kaip apie komunikacinį instrumentą, nematydami unikalių jo šaknų – nuo istorinių iki socialinių. Manau, visai tai keičiasi labai lėtai, ir tos idėjos, kurias mes skleidžiame, nors gal kam ir pasirodytų keista, labiau suprantamos ir artimos verslo žmonėms – analitikams, konsultantams.