Šalies knygynuose ką tik pasirodė iš tiesų vertinga knyga “Raudonasis žaibo karas”. Joje ne lietuvis ir ne rusas, o baltarusis, žymus Baltarusijos publicistas bei istorikas V.Bešanovas išsamiai ir įtaigiai aprašo, kaip suktai Stalinas okupavo Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Įspūdį apie šią knygą turėtumėte susidaryti ir iš šios mūsų siūlomos ištraukos.

Kitas Stalino plano punktas buvo Lietuva ir Latvija.
Rugsėjo 29 d., vos išlydėjęs Ribentropą, Molotovas pasikvietė Lietuvos pasiuntinį L.Natkevičių ir jam pareiškė, kad reikėtų pradėti tiesiogines derybas dėl Lietuvos politinės orientacijos. Jau spalio 1 d. Lietuvos vyriausybė sutiko deleguoti į Maskvą užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį.
Kartu Maskva pasiūlė Berlynui suderinti pagal laiką teritorinius pokyčius Lietuvos žemėse, kad aktai dėl Vilniaus perdavimo lietuviams, o vokiečiams – „gerai žinomos dalies“ Lietuvos būtų pasirašyti vienu metu. Reichskanceliarija šią idėją atmetė visiškai sutikdama su Šulenburgo argumentais: „Molotovo siūlymas man atrodo pražūtingas, nes viso pasaulio akyse mes tapsime Lietuvos teritorijos grobikais, o sovietų vyriausybė bus laikoma „aukotoja“.
Spalio 3-iosios vėlų vakarą prasidėjusiose Sovietų Sąjungos ir Lietuvos derybose Stalinas pirmiausia pranešė, kad jis jau susitarė su vokiečiais dėl Lietuvos padalijimo. Kaip pažymėjo Molotovas, „Lietuvos delegacijos nariai buvo visiškai priblokšti ir nuliūdę; jie pareiškė, jog kaip tik šio rajono netektį bus ypač sunku ištverti, nes iš jo yra kilę daugelis lietuvių tautos įžymių veikėjų“. Josifas Visarionovičius nušluostė jiems ašaras, kaip moralinių nuostolių kompensavimą bei patirtų nepatogumų dėl sovietų kariuomenės priėmimo savo teritorijoje atlyginimą pasiūlęs Vilniaus miestą. „Bet kuri imperialistinė valstybė būtų užėmusi Lietuvą, ir viskas, – pasakė Molotovas. – Mes to nedarome. Nebūtume mes bolševikai, jei neieškotume kitų būdų. Mes siūlome jums sutartį!“ Perskaitęs tekstą Urbšys vėl „nuliūdo“ ir pareiškė, jog tai reiškia Lietuvos okupaciją: „Stalinas su Molotovu šyptelėjo. Pirmasis pasakė, kad iš pradžių panašiai samprotavo Estija. Sovietų Sąjunga neketina grasinti Lietuvos nepriklausomybei. Atvirkščiai. Įvesta sovietų kariuomenė bus tikra garantija Lietuvai, kad Sovietų Sąjunga užpuolimo atveju ją apgins, taigi kariuomenė prisidės prie pačios Lietuvos saugumo. – Mūsų įgulos padės jums numalšinti komunistų sukilimą, jeigu jis Lietuvoje įvyks, – pridūrė Stalinas ir šyptelėjo“.
Delegacija gavo sovietų dokumentų projektus ir buvo paleista namo palinkėjus greičiau sugrįžti. Tuo metu Lietuvos komunistų partija išplatino atsišaukimą, kuriame buvo sakoma, kad „mūsų tautai gresia hitlerinis jungas ir nacijos žūtis“, ir buvo raginama visur kurti Lietuvos gynimo komitetus, rengti protesto demonstracijas prieš sąjungą su Vokietija. Komunistų nuomone, šalis turi „remtis tik Sovietų Sąjunga – mažų tautų gynėja ir išvaduotoja“. Kartu partija ragino sukilti prieš „fašistinę Smetonos valdžią“.
Gerai pamąstęs Kaunas nusprendė rinktis glaudų karinį bendradarbiavimą su SSRS, bet atsisakyti Raudonosios armijos buvimo šalyje. Tačiau per naujas derybas paaiškėjo, kad Maskva primygtinai reikalauja sutikti su kariuomenės įvedimu darydama užuominą, kad raudonarmiečių durtuvus jūs pamatysite bet kuriuo atveju, o štai Vilniaus – jau ne. Kaip papildomas argumentas prie Lietuvos sienų buvo išskleista Baltarusijos fronto 194 tūkst. žmonių 3-ioji armija su 1378 pabūklais ir 1000 tankų.
Lietuvos vyriausybei kilo „strateginė dilema“: pasirašyti sutartį dėl sovietų kariuomenės įvedimo ir atgauti Vilnių bei Vilniaus kraštą ar nepasirašyti sutarties ir vietoj Vilniaus gauti karą. Įsitikinusi, kad Vokietija nesikiš, Lietuvos vadovybė sutiko su Stalino argumentais: spalio 10 d. buvo pasirašyta „Sutartis dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai bei dėl Sovietų Sąjungos ir Lietuvos tarpusavio pagalbos“ 15-ai metų. Pagal sutartį numatyta įvesti 20 tūkst. žmonių sovietų kariuomenės. Spalio 15 d. pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Lietuvos prekybos sutartis.
Latvijos vadovybė, atidžiai išnagrinėjusi šią patirtį pasinaudodama telegramų agentūra, spalio 20 d. paskelbė, kad „Latvija pasirengusi pradėti keisti savo santykius su užsieniu, pirmiausia su SSRS“. Užsienio reikalų ministrui Vilhelmui Munteriui buvo pavesta nedelsiant vykti į Maskvą ir užmegzti tiesioginį ryšį su sovietų vyriausybe. Tą patį vakarą Kremliuje prasidėjo pirmasis Munterio susitikimas su Molotovu ir Stalinu, kurie pasiūlė sutvarkyti Sovietų Sąjungos ir Latvijos santykius. Maždaug taip kaip su Estija. Netvarka buvo tokia, kad Latvijos karinės jūrų pajėgos turėjo neužšąlančių karinių jūrų bazių, o galingasis raudonasis laivynas tokios neturėjo nė vienos. „Mums reikia bazių prie neužšąlančios jūros, – kantriai aiškino Molotovas. – Taip, kaip buvo nuspręsta 1920 m., negali likti amžinai. Dar Petras I rūpinosi išėjimu į jūrą. Šiuo metu mes neturime jo ir esame toje padėtyje, kurioje daugiau likti negalima. Todėl norime garantuoti sau, kad galėsime naudotis uostais, į juos vedančiais keliais ir juos ginti… Jau išnyko tokios valstybės kaip Austrija, Čekoslovakija, Lenkija. Gali dingti ir kitų. Mes manome, kad jūs neturite mūsų garantijų. Tai ir jums nesaugu, bet mes pirmiausia mąstome apie save.“
Atmesdamas Latvijos ministro prieštaravimus pokalbyje dalyvaujantis Stalinas leido sau paatvirauti: „Aš jums paskysiu tiesiai: įtakos sferų pasidalijimas įvyko… jei ne mes, tai vokiečiai gali jus okupuoti. Bet mes nenorime piktnaudžiauti… Mums reikia Liepojos ir Ventspilio…“ Taigi arba mes, arba vokiečiai, ir nėra ko spurdėti, viską jau nusprendėme be jūsų.
Viačeslavas Molotovas, kalbėdamasis su Feliksu Čiujevu, patenkintas prisiminė, kaip jis laužė Munterį: „Latvijos ministras pirmininkas atvažiavo pas mus 1939 m. Aš jam pasakiau: „Atgal jūs jau negrįšite, kol nepasirašysite, kad prisijungiate prie mūsų… Mūsų čekistams daviau nurodymą jo neišleisti, kol nepasirašys.“ (…)
Ir Munteriui beliko brūkštelėti autografą. Spalio 5 d. sudaryta tarpusavio pagalbos sutartis 10-iai metų. Pagal šią sutartį į Latviją buvo įvestas 25 tūkst. žmonių sovietų kariuomenės kontingentas. Paktas įsigaliojo spalio 14 d., susikeitus ratifikavimo raštais. Spalio 18 d. buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Latvijos prekybos sutartis. Grįžęs į Rygą Munteris džiaugsmingai paaiškino, kad sutarties tikslas yra išsaugoti taiką ir status quo Baltijos jūros baseine. Paktas nepažeidžia šalių suverenių teisių. Jis sudarytas karo aplinkybėmis, į kurį įsitraukus Latvijai, kiltų grėsmė SSRS, nors dabartinėmis aplinkybėmis, kaip pabrėžė ministras, „to baimintis nėra jokio pagrindo“.
„Galinga sovietų valstybė, – skelbė žurnalas „Bolševik“, – atidžiai ir apdairiai elgiasi su mažų šalių nepriklausomybe. SSRS nesikiša į jų vidaus reikalus. Bet ji negali leisti, kad kariniu ir ekonominiu atžvilgiu silpnos kaimyninės valstybės taptų aklu įrankiu ir marionetėmis karo kurstytojų rankose ir taip keltų grėsmę Sovietų Sąjungos sienoms.“ (…)

Vladimiras Bešanovas

Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas

Apie knygą ir autorių

Nors sovietų imperija žlugo, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos klausimas išliko aktualus iki šių dienų. Dabartinė Rusija nenori pripažinti net okupacijos fakto ir teigia, kad mūsų šalis neturi jokio pagrindo reikalauti kompensacijos iš Rusijos už Sovietų Sąjungos okupacijos padarytą žalą. Akivaizdu, kad sovietmečiu suformuoti stereotipai vis dar labai gajūs, o iki šiol vyraujantys skirtingi požiūriai į svarbius istorinius įvykius neišvengiamai daro įtaką tarpvalstybiniams santykiams.
Žymus Baltarusijos publicistas ir istorikas Vladimiras Bešanovas knygoje „Raudonasis žaibo karas“ argumentuotai, išsamiai ir įtaigiai aprašo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, Lenkijos bei dalies Rumunijos okupavimo mechanizmą. Remdamasis akivaizdžiais faktais, V.Bešanovas demaskuoja ir mūsų dienomis Rusijos valdžios aktyviai skleidžiamą okupacijos neigimo melagingumą.
Autorius atskleidžia, kaip to meto SSRS vyriausybė, Stalinas ir Molotovas prievartavo bei šantažavo Baltijos šalių vadovus pasirašyti sutartis dėl Raudonosios armijos dislokavimo jų teritorijose. Taip pat knygoje išryškėja, kad SSRS pasirašė vadinamąjį Ribentropo-Molotovo paktą jokiu būdu ne taikiems tikslams, o ketindama nedelsiant žaibiškai okupuoti kaimynines šalis.
Beje, V.Bešanovas yra parašęs net trylika knygų, kai kurios jų tapo bestseleriais. „Raudonasis žaibo karas“ – papildyta 330 fotonuotraukų bei žemėlapiais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.