Kokybiškos šiuolaikinės Lietuvos muzikos populiarinimu užsiimančios radijo stoties “Opus 3″ direktorius muzikologas Darius Užkuraitis negaili kritikos eterį uzurpavusioms muzikos “žvaigždėms”, tačiau tikina, kad prieš dešimtmetį padėtis buvo dar blogesnė.

“Kai 2000-aisiais buvę metalistai ŽAS užgrojo “Septynis ožiukus”, supratau, kad dugnas jau pasiektas. Dabar mūsų padėtis tikrai geresnė”, – šypsosi muzikologas.
D.Užkuraitis viltis sieja su jaunąja muzikantų karta, tačiau, anot jo, reikia, kad jaunimas nustotų kopijuoti užsienio grupių skambesį, nes vien gerai groti nebeužtenka – reikia būti ir originaliems.
Taigi – pokalbis su D.Užkuraičiu.

“Veidas”: Ką įvardytumėte kaip didžiausią šio laikmečio Lietuvos muzikos problemą?
D.U.: Neva muzikinius televizijų realybės šou. Jie populiarumą ir muzikanto vardą suteikė žmonėms, kurie to vardo nėra verti, kurių dauguma apskritai mažai ką bendra turi su muzika. Nors dabar šių šou banga praėjusi, juose sukurti pseudomuzikantai niekur nedingo – Radži ir kiti toliau sukasi mūsų padangėje, nes juos palaiko žiniasklaida.
Apskritai bent jau didžiosios žiniasklaidos dėmesys sukoncentruotas į “triukšmingus” dainininkus, tik kad tuose straipsniuose ar televizijos laidose apie muziką nebūna nė žodžio – užtai pasakojama, kas ką pagimdė, kas krūtis pasididino. Taip pseudomuzikantams sukuriama žvaigždžių aureolė ir didinamas jų populiarumas. O apie išties kūrybingus žmones rašo nebent specializuota spauda.
Tačiau reikia suprasti, kad žiniasklaida nori aukštų reitingų. O realybė tokia, kad nors ir dešimtą kartą rodant Zvonkę reitingai pakyla. Klausiau interneto puslapių redaktorių, kodėl jie vis deda naujienas apie ją, ir šie atsakė, kad kai įdedi naujieną apie Zvonkę, žmonės ją skaito. Jei parašytų, pavyzdžiui, apie grupę “Fusedmarc”, neskaitytų, nes jos nežinotų.
“Veidas”: Bet “Fusedmarc”, kaip ir nemažai kitų šiuolaikinių Lietuvos grupių, groja kokybišką, vakarietišką muziką. Kodėl šie muzikantai neprasiveržia į didžiąją sceną?
D.U.: Jie neturi gerų vadybininkų. Tokių grupių nariai dažniausiai yra menininkai, kuriantys puikų muzikinį produktą, tačiau jį sukūrę pasiliekantys sėdėti rūsiuose. Jie mano, kad kažkas juos pamatys, tačiau nepamato, kol kažkas kitas neparodo. Kad parodytų, reikia vadybą išmanančio žmogaus.
Štai Alinos Orlovos pavyzdys: ji turėjo viso labo kelias namie įrašytas dainas ir koncertuodavo kur nors kavinėje trisdešimčiai žmonių. Tačiau prieš porą metų su ja pradėjo dirbti viena lietuvių muzikos agentūra, ir Alina padarė stulbinamą žingsnį į priekį.
“Veidas”: A.Orlova yra praktiškai vienintelė dainininkė, populiari Lietuvoje, bet aktyviai koncertuojanti ir užsienyje. Kodėl mūsų muzikantai nėra laukiami tarptautinėje erdvėje?
D.U.: Mes užsieniui neįdomūs. Kodėl prasimušė Orlova? Nes yra originali. Kodėl mažesnė už mus Islandija išaugino Björk, “Sigur Rós” ir kitus? Nes jie yra originalūs. Lietuvoje popsas kopijuoja rusišką popsą, tad kodėl rusas turėtų jo klausytis? Jis turi savo popso. Kita dalis muzikantų kopijuoja Vakarų atlikėjus, bet vėlgi – kodėl britams klausytis lietuviškųjų “Coldplay”, jei jie turi tikruosius?
Iš naujos į “Opus 3″ atsiunčiamos lietuviškos muzikos geriausiu atveju kas dešimta daina pretenduoja į originalumą. Kūriniai būna profesionaliai sugroti, kokybiškai įrašyti, bet jų klausantis akivaizdu, kokios muzikos klausėsi jų autoriai, kas darė įtaką. Nematau priežasčių, kodėl tokie kūriniai turėtų sudominti Vakarų klausytoją.
“Veidas”: Vis dėlto didžioji dalis žmonių Lietuvoje nesiklauso nei Björk, nei “Coldplay”, galbūt šių vardų net nežino. Jie renkasi itin žemo lygio vietinius muzikantus. Kodėl mūsų muzikinis skonis toks neišlavintas?
D.U.: Paimkime didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos gyventojus, ir gausime vos trečdalį Lietuvos. Kiti du trečdaliai gyvena mažuose miestuose arba kaimuose, kur kultūrinis gyvenimas beveik nevyksta, o tai ilgainiui suformuoja tam tikrą mentalitetą. Jei žmogus, gyvenantis kaime, dieną dirba ūkyje, vakare ilsintis jam nesinorės muzikos, kaip intelektinio produkto. Jam norėsis muzikos, sudarytos iš trijų akordų, primityvaus ritmo ir dar primityvesnių žodžių.
“Veidas”: Jūsų vertinimu, kokia tokiomis sąlygomis bus tolesnė Lietuvos populiariosios muzikos raida?
D.U.: Matau, kad jaunimas yra kūrybingas ir ieškantis, nors taip pat matau, kaip tas jaunimas paauga, pradeda galvoti, už ką pavalgyti, ir pamato, kad iš muzikos užsidirbti sudėtinga. Tada dalis bando įtikti masėms ir puola į liūną. Bet kiti lieka, nesustoja. Jie ir kurs toliau.
Teigiamų pokyčių duos ir didžiulė mūsų emigracija – dalis žmonių, pagyvenusių Vakaruose, sugrįš, kartu parsiveždami išlavėjusį muzikinį skonį. Tarp jų bus ir muzikantų, kuriančių užsieny, bet koncertuosiančių Lietuvoje. Tokių pavyzdžių yra jau dabar, turiu omenyje Justę Arlauskaitę (Jazzu), Liverpulyje susikūrusią, bet dabar Lietuvoje esančią grupę “Rasabasa”.  Tad bent jau šiuo metu aš esu optimistas.