Scena iš spektaklio „Laimingasis princas“ / menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr.

Išėjus iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažosios salės gaudžia varpai, Katedros aikštės tolumoje išgirsti krišnaitų būrelio skambesį, iš pilko dangaus lėtai leidžiasi balandis, o akimirką matai kregždę, nes ji ką tik sklendė scenoje, režisieriaus Povilo Makausko premjeroje pagal Oscaro Wilde’o pasaką „Laimingasis princas“. Spektaklis nukreipia žvilgsnį į vidų, pro jį regi apsiblaususią išorę, kurioje susilieja vaizduotė ir materiali tikrovė. Sklendi būsenoje tarp, tarsi trumpam atsidūręs budistiniame mirties bardo, reiškia – priartėjęs prie amžinybės. Tokiame būvyje nykstama, silpsta aistros, susilieja kontrastai, vis labiau tolstama, – tokį pojūtį sukelia spektaklio estetika. „Laimingasis princas“ – spektaklis, išaugęs ne tik iš Wilde’o kūrybos, bet ir iš meilės menui ir Vilniui.

Ieva Tumanovičiūtė (LMTA Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos studentė), menufaktura.lt

Wilde’o pasaka vyksta mieste: Kregždžiukas sklendžia virš miesto stogų, kaip ir Laimingojo Princo statula yra iškilusi „virš“. „Jis skrido pro katedros bokštą, kur stovėjo iškaltos baltos marmurinės angelų statulos“[1], – citata iš Wilde’o pasakos, kurios įvaizdžiai – erdvė vaizduotei. Scenos horizonte, pailgoje juostoje, palengva slenka Dominykos Kačonaitės sukurtos vaizdo projekcijos – miesto kontūrai. Tik Kregždžiukas ir Laimingasis Princas žvelgia į miestą „iš viršaus“, todėl mato daugiau nei grindiniu vaikštantys miestiečiai.

Juodais, stilizuotais XIX a. elementais persmelktais kostiumais vilkintys aktoriai – Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Agnė Amalija Sirgėdaitė ir Arūnas Vozbutas – įkūnija ne tik miesto gatvių praeivius, bet ir priverčia atgyti dailininkės Julijos Skuratovos lėles bei scenovaizdžio elementus.

Teatras yra sintetinis menas, tačiau paveikiausias „Laimingajame prince“ yra vaizdas.

„Laimingasis princas“ prasideda tamsoje skambančia aktorių choro giesme; spektaklio metu Karolis Kasperavičius (įsitaisęs avanscenos kairėje) atlieka bei technologijų pagalba atkuria iš gitarų, varpų ir natūralių (vandens, akmenų, smėlio) garsų sintezės sukurtas variacijas. Teatras yra sintetinis menas, tačiau paveikiausias „Laimingajame prince“ yra vaizdas. Wilde’o pasaką spektaklio kūrėjai scenoje seka vaizdais: scenografijos elementais, apšvietimu, kostiumais, aktorių plastika ir lėlėmis kuria subtilų pasaulį, kuriame nėra vulgarumo, smurto, aistrų proveržių ar tragiškų konfliktų.

Tai švelnus ir estetizuotas pasaulis, bylojantis apie gėrį ir grožį, galintis atsiskleisti ne tik suaugusiam, bet ir vaikui, todėl žiūrovų amžiaus cenzas „N-14“ yra nepagrįstas, balsuočiau už teisę į teatrą ir jaunesniems.

Spektaklio pradžioje, sekant Wilde’o pasaka, pristatomas miestas, kur stovi Laimingojo Princo statula – scenos gilumoje šviesos spinduliu išskirta, ant aukšto postamento iškilusi, Renesanso epochos šarvais apsitaisiusi figūra. Prieš ją prasilenkia grafiškai išrikiuotos miesto gyventojų eilės, pasirodo miestietis su dviračiu – aktoriaus ir lėlės junginys.

Dviejų išmatavimų objektai scenoje dera su tūriniais elementais: gatvių žibintais, Princo statula bei aktorių kūnais.

Povilas Makauskas naudojo lėles ir ankstesniame spektaklyje „Yolo“ (2014), kuriame atgiję Pablo Picasso paveikslo „Gernika“ personažai tapo spektaklio dalyviais. „Laimingajame prince“ Julijos Skuratovos lėlės ir scenos objektai įgyja dar didesnę reikšmę, tačiau svarbiausia, – scena lengvai gali virsti tuščia erdve, atsiveriančia Deniso Kolomyckio šokiui, arba akimirksniu tapti užpildyta objektais. Visa scenoje lengvai transformuojama ir mobilu: prasilenkdamos ant nepastebimų ratukų rieda plokštės – stilizuoti daugiabučiai namai, uždangos pridengti ekranai ir lėlės. Dviejų išmatavimų objektai scenoje dera su tūriniais elementais: gatvių žibintais, Princo statula bei aktorių kūnais.

Plokščiąsias lėles pratęsia aktorių kūno dalys, pavyzdžiui, senoviškas, neproporcingų ratų, nespalvotas dviratis ir aktorius tampa vientisu personažu, kaip ir miestietė-aktorė ir jos dukra-lėlė, – tokios spektaklio sąlygiškumo taisyklės aiškios nuo pradžių. Todėl ir pagrindiniai veikėjai – Laimingasis Princas ir Kregždžiukas – scenoje pasirodo keliais pavidalais.

Laimingasis Princas – žmogaus mastelio metalinis siluetas, padengtas Renesanso epochos šarvais, virš kurių iškyla aktoriaus Dovydo Stončiaus veidas; spektaklio eigoje aktorius gali palikti savo šarvuotą pavidalą ir judėti scenos erdvėje. Princas yra vienintelis, kurio kostiume atsispindi Renesanso formos, tai išduoda ne tik gofruota apykaklė, bet ir juodo aksomo trumpas rūbas plačiomis rankovėmis, kitų personažų aprangoje ryškėja užuominos į Romantizmo epochą.

Būtent Princas yra tas, kuris iškilęs virš miesto gali matyti gyventojų skurdą. Tylias Laimingojo ašaras keičia kilnūs veiksmai, kuriuos įgyvendinti jam padeda Kregždžiukas.

Reikšminga, kad Princas išsiskiria iš aplinkos, jis priklauso ne tam pačiam laikui kaip miestiečiai ir Kregždžiukas. Svarbiausia Dovydo Stončiaus išraiškos priemone tampa balsas ir įprasmintas Wilde’o pasakos žodis. Būtent Princas yra tas, kuris iškilęs virš miesto gali matyti gyventojų skurdą. Tylias Laimingojo ašaras keičia kilnūs veiksmai, kuriuos įgyvendinti jam padeda Kregždžiukas. Jis spektaklyje dalyvauja trimis pavidalais, tai – aktoriaus Arno Danuso kuriamas personažas, choreografo-šokėjo Deniso Kolomyckio judesio kompozicijos ir tūrinė lėlė. Danusas ir Kolomyckis vilki stilizuotus juodus frakus, jų kaklus puošia balti šilko šalikai, veidai pabalinti grimu.

Aktorius Arnas Danusas, išsiskirdamas kūno plastika, judesių manieringumu, savitu balso tembru, suteikia Kregždžiuko personažui vėjavaikiškumo, švelnia ironija pabrėžia jo polinkį į tuštybę. Tačiau būtent paukštis, nors pradžioje ir naivus, tačiau jautrus grožiui, per meilę Princui pasikeičia ir geba atjausti kitą. Deniso Kolomyckio šokio intarpai išreiškia subtilią ir jautrią kregždės prigimtį, judesiu perteikdami personažo vidinės kaitos istoriją.

Kolomyckio šokis – kupinas stilizuotų klasikinio baleto elementų, išaugęs iš Vakarų Europos šokio tradicijos, kaip ir Laimingasis Princas – iš vaizduojamojo meno istorijos. Artimų sielų – Laimingojo Princo ir Kregždžiuko – meilė bei draugystė įgalina juos kartu atlikti kilnius darbus, keičiančius pasaulį.

Realybės matmuo į spektaklio audinį įsilieja būtent lėlių-fotografijų pavidalu.

Roland’as Barthes’as, mąstydamas apie fotografiją, rašė: „Fotografiniu referentu“ vadinu ne pasirinktinai realų dalyką, į kurį nurodo vaizdas ar ženklas, bet būtinai realų dalyką, kuris buvo pastatytas priešais objektyvą, be kurio nebūtų fotografijos. Tapyba gali dėtis realybe jos nemačiusi. <…> Fotografijoje niekada negaliu paneigti, kad daiktas ten buvo“[2]. Realybės matmuo į spektaklio audinį įsilieja būtent lėlių-fotografijų pavidalu. Žmonių skurdas, skausmas, kurį regi Laimingasis Princas, yra realus, todėl skriaudžiami, nepritekliaus kamuojami vaikai, kuriems Princas per Kregždžiuką siunčia nuo savo statulos plėšiamus brangakmenius, yra lėlės-nuotraukos, kurių liūdnus veidus paukščio dovana akimirksniu pakeičia besišypsančiais. Įvairių rasių, badaujančių, kenčiančių vaikų nuotraukas scenoje keičia laimingų veidų atvaizdai.

P.Makauskas meno neaukoja, bet kuria jį, suvokdamas, kad tikrasis grožis gali gelbėti pasaulį, kad įmanoma diskutuoti aktualiomis temomis, neišsižadant estetikos, kad menas visų pirma – forma.

Wilde’o pasakoje slypintį paradoksą režisierius atskleidė kartu iškeldamas esminį meno funkcijos visuomenėje klausimą. Pasakoje Laimingasis Princas, norėdamas tiesiogiai padėti kenčiantiems, susinaikina, kaip ir jo draugas Kregždžiukas. Brangakmeniai, aukso lapai išdalinti vargšams, statula sulydyta, „gyvieji visados mano, kad auksas gali padaryti juos laimingus“[3], – taria išnykstantis Princas. Personažai moko kilnumo, pasiaukojimo, užuojautos artimui, kartu klausdami, ar galima leisti naikinti patį meną dėl praktiškų tikslų. Povilas Makauskas meno neaukoja, bet kuria jį, suvokdamas, kad tikrasis grožis gali gelbėti pasaulį, kad įmanoma diskutuoti aktualiomis temomis, neišsižadant estetikos, kad menas visų pirma – forma.

Spektaklis „Laimingasis princas“ išsaugo ir perkuria Vakarų vaizduojamojo meno istorijos, šokio ir teatro išraiškos priemones. Todėl jame regima padėka Povilo Makausko kūrybai įtaką padariusiems teatro režisieriams: Gintarui Varnui, Rimui Tuminui, Robertui Wilsonui, kitiems. Spektaklyje atsisakoma bet kokių nuorodų į populiariąją kultūrą, tai – išrinktųjų pasaulis, kuris atspindi nepriklausomybės kartos dalies, išaugusios dailės, muzikos mokyklose ar baleto salėse, patirtį, neatsiejamą nuo klasikinio meno formų. Spektaklis artimas tiems, kam žvaigždėta Laimingojo Princo naktis asocijuojasi ne tik su dangumi, bet ir su teatro salės skliautu, kuriame gęstant šviesoms prasideda tikrasis gyvenimas. Povilo Makausko spektaklis – tai kvietimas tikėti menu, o scenoje išlikęs Princo siluetas, pro kurį plaukia debesys, – autoriaus parašas.

***

[1] Wilde, Oscar. Laimingasis Princas ir kitos pasakos; iš anglų kalbos vertė Rūta Zita Saukienė ir Donatas Edmundas Sauka. Vilnius: Vaga, 2013, p. 75.

[2] Barthes, Roland. Camera lucida: pastabos apie fotografiją; iš prancūzų k. vertė Agnė Narušytė. Kaunas: Kitos knygos, 2012, p. 93.

[3] Wilde, Oskar. Min. veik., p. 81.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje menufaktura.lt 2016 m. balandžio 19 d.