Audrius Bačiulis
Referendumas – įrankis demokratijai sunaikinti
„Dirvožemio referendumo“ organizatoriai, siekiantys tris kartus supaprastinti būsimų referendumų surengimą Lietuvoje, iš tikrųjų nori demokratiją pakeisti ochlokratija – minios valdžia, arba, kaip jie patys mėgsta svajoti, gatvės valdžia.
„Visuotinis balsavimas yra vienintelė priemonė prieš demokratiją, nes balsuoja ir kaimo žmonės, tebetikintys tuo, ką sako parapijų klebonai“, – rašo Umberto Eco „Prahos kapinėse“.
Nuo aprašomų įvykių praėjo daugiau nei pusantro šimto metų, kaimo klebonų vaidmenį, kvailinant provincijos neišmanėlius, perėmė kokiam stambiam politikos verslininkui (ar su juo susijusiai vietos valdžiukei) priklausanti žiniasklaida, tačiau esmė nepakito: nori nužudyti demokratiją – atiduok sprendimo teisę į neišprususių žmonių rankas. Pavyzdžių apstu, naujausią neseniai matėme Egipte.
Tokio visiškai laisvo, tačiau neprotingo ir jiems patiems žalingo politinio pasirinkimo priežastis paprasta, ją žino kiekvienas politikas: dauguma rinkėjų yra kvaili ir nesugebantys atsakingai pasirinkti. Tiesa, tam, kad šį siauruose rateliuose plačiai žinomą faktą drįstum pasakyti garsiai, reikia būti Winstonu Churchilliu, kadaise ciniškai drėbusiu: geriausia agitacija prieš demokratiją – penkių minučių pokalbis su vadinamuoju vidutiniu rinkėju, ypač atsižvelgiant, kad pusė rinkėjų gerokai kvailesni už jį. Tačiau iškart pridūrusiu: demokratija – labai blogas valdymo būdas, bet visi kiti dar blogesni. Nebūtų britas…
Dauguma politikų yra nepalyginti smulkesnio kalibro už W.Churchillį, tad yra linkę savo rinkėjams meluoti, esą „žmonės juk protingi, jie supranta“. Seniai esu pastebėjęs: vos kuris politikas viešai pasisakydamas ima kalbėti apie protingus žmones, kurie tikrai sugebės protingai pasirinkti, vadinasi, jis iš karto po to pradės kabinti jiems makaronus ant ausų. Ką darysi – tai nemaloni, bet būtina politinio darbo kasdienybė: jeigu nesugebi įtikinti rinkėjų, kad jie balsuotų už tave ar tavo siūlomą sprendimą, politikoje tau vietos nėra. Tiesiog geri ir sąžiningi politikai mokosi žmonių įtikinimo būdų, o nevykėliai ar sukčiai – paprasčiausiai prisitaiko ir sako tai, ką žmonės nori išgirsti (iš sociologinių apklausų tai sužinoti nesudėtinga).
Šią paprastą tiesą – kad jokiu būdu negalima prileisti visų be išimties žmonių prie valstybės valdymo reikalų, žinojo dar senovės graikai, labai aiškiai skyrę demokratiją, atsakingų už save ir savo sprendimus žmonių valdžią, nuo ochlokratijos, minios valdžios, kai klausoma tik garsiausiai ir miniai suprantamiausiai rėkiančiųjų. Ne veltui XIX a. prancūzų sociologo Gustave’o Le Bono „Minios psichologija“ buvo parankinė bolševikų revoliucijos vado Vladimiro Uljanovo knyga.
Veiksmingos demokratijos receptas paprastas: balso teisė negali būti visuotinė – ji turi būti ribojama už save atsakingais žmonėmis. Antikoje tai buvo laisvi, šeimas sukūrę piliečiai, seniausiame nuolat veikiančiame parlamente – Islandijos Altinge kadaise balsuota pakeliant ginklą (tuo parodant, kad esi laisvas ir savarankiškas žmogus), XIX amžiaus Europoje buvo populiaru balso teisę suteikti piliečiams, turintiems nekilnojamojo turto. Demokratijoje balso teisę turinčiųjų ratas vis plito, bet niekados nebuvo taip, kad balso teisė būtų absoliuti ir dovanojama, o ne iškovojama. Veikė paprasta logika: jei žmogus nereikalauja sau teisės dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus, tai jam jos ir nereikia.
Kokį gylį Europoje turi atsakingo balsavimo ir suvokimo, nuo ko tai priklauso, tradicija, rodo Anglijos revoliucijos laikais vykę vadinamieji Putney debatai, kai revoliucinės kariuomenės atstovai sprendė, kas gali turėti balso teisę: ar kiekvienas 21 metų sulaukęs vyras, ar tik tie, kurie turi nuosavybės ir moka mokesčius, ar dar ir tie, kurie nuosavybės neturi, bet atlieka kokias nors prievoles valstybei? Populistai „svieto lygintojai“ (jie taip ir vadinti – leveleriais) reikalavo visuotinės balso teisės, realistai atkirto, kad žmogus, neturintis Anglijoje pastovaus intereso, negali dalyvauti sprendžiant apie visos karalystės interesus. Nugalėjo realistai. Priminsiu, tai vyko 1647 metais.
1990-aisiais atkūrusi nepriklausomybę Lietuva neturėjo nei savos demokratijos tradicijos, nei žinių apie ją, juolab kad kelis šimtmečius prie demokratijos pratintos ir jos mokytos (kartais labai skausmingai) Europos tautos tuo metu buvo palikusios bene vienintelį apribojimą balso teisei įgyti – pilnametystę, kurios sulaukęs pilietis bent teoriškai tampa savarankiškas. Revoliuciniame kvaitulyje atrodė, kad kiekvienas, kalbantis lietuviškai, yra tikras lietuvis, estų ir latvių įvesti pilietybės (ir su ja susietos balso teisės) apribojimai rusakalbiams sovietukams atrodė suprantamos, bet Lietuvai svetimos problemos. Pasekmių netrukome sulaukti 1992-ųjų rudenį, kai lietuviakalbiai sovietukai nubalsavo už komunistus ir Algirdą Brazauską, o Estijoje, kurioje rusakalbiai sovietukai neturėjo balso teisės, išrinko Marto Laaro vadovaujamus jaunuosius reformatorius ir nulėmė visus šiandien matomus Estijos pranašumus.
Vis dėlto Lietuvos Konstitucijos tėvai kažkokios nuojautos ar instinkto vedami sugebėjo įdėti bent vieną demokratijos saugiklį – nustatė, kad, norint surengti referendumą (t.y. visuotinį balsavimą) kuriuo nors klausimu, reikia surinkti ne mažiau kaip 300 tūkst. bendraminčių parašų, o sprendimas, ypač dėl Konstitucijos pataisų, priimamas tik dauguma visų balso teisę turinčiųjų balsų. Per ketvirtį amžiaus ne sisteminiams populistams tai pavyko tik kartą – 2003 metais Viktorui Uspaskichui, grasinusiam pakeisti Seimo rinkimų sistemą ir surinkusiam 330 tūkst. parašų. Tačiau referendumas neįvyko, nes galiojančių parašų buvo per mažai (nors kalbėta, kad V.Uspaskichas dėl to tiesiog sudarė politinį sandėrį su socdemais).
Menant, kokias pastangas ir resursus V.Uspaskichas tuomet metė referendumo parašų rinkimų kampanijai, nesunku suvokti, kad didžiausius „dirvožemio referendumo“ aktyvistus vaizduojantys pankuojantys tautininkai tėra rimtų vyrų širma. Ir svarbiausias jų tikslas yra visai ne žemės pardavimo ES piliečiams stabdymas, o referendumui surengti reikalingų parašų skaičiaus sumažinimas iki 100 tūkstančių – lygiai tiek, kiek per praėjusius Seimo rinkimus gavo labiausiai populistinė partija „Drąsos kelias“.
Vargu ar tai atsitiktinis, o ne gerai apskaičiuotas sutapimas. Referendumą norima paversti Seimo ir Vyriausybės terorizavimo įrankiu, rengiant balsavimus, tarkime, dėl pensijų padidinimo, PSD ar automobilių mokesčių panaikinimo, minimalaus atlyginimo pakėlimo ar mirties bausmės grąžinimo. Taip referendumas virstų ne demokratijos, bet ochlokratijos įrankiu.
Kiekvienas politikas žino: dauguma rinkėjų yra kvaili ir nesugebantys atsakingai pasirinkti, tačiau tik W.Churchillis drįso apie tai kalbėti garsiai.
- Karinė tarnyba – elito privilegija ir pareiga valstybei
- Kas kausis su A.Zuoku dėl Vilniaus, arba kodėl liberalams taip suskaudo išvydus M.Majauską?
- Lietuva iš pusiau parlamentinės tampa pusiau prezidentine. Tai blogai?
- Vilniaus mero rinkimų mįslė: ar kirs Prezidentė Sekmoko dalgiu per Janukonio tarpukojį?
- Prorusiški V.Ušacko nusišnekėjimai: propagandos poveikis ar naujų galimybių paieška?
- Leiskime Vilniui bankrutuoti kartu su Artūru Zuoku
- Ką darysime, kai Rusija ims siūlyti savo dujas grasindama ginklu?
- „Putino grašiai“ už lojalumą Rusijai
- Kariuomenės pirkimai – poliklinikos personalo vadovės rankose
- Kaliningradas ne prūsų ir ne mūsų, bet rusų – tai teisinis faktas
Komentarai (26)
Komentuoti
Loading ...
Deja, bet kas čia parašyta yra tiesa.
Straipsnis trumpas, aiškus ir visiškai sutampa su mano nuomone. Džiugu skaityti!
žinau ne vieną pavyzdį kai sprendimo priėmimo teisę (įvairaus lygmens, net savivaldoje) atidavus miniai, tai baigdavosi nesėkme, vien todėl, kad joje daug neišmanymo ir ja lengva manipuliuoti, o lietuvių tarpe tiek daug ne tik, kad reikalo neišmanymo, bet tamsaus, gudaus „bobutiškumo“, bet po kelių kartų gal ir mes galėsime pagalvoti apie tą 300 K sumažinimą.
Tačiau nereikia užmiršti ir kitos pusės, tai ko aš pasigendu ir ko pavydžių estams, tai, kad Lietuvoje sprendimus priimantieji negina viešojo intereso, o priima žalingus valstybei sprendimus, kurie naudingi tik suinteresuotoms grupėms, kurios jų priėmimą ir iniciavo.
Ir būtu tobula, jei tauta galėtų terorizuoti valdžią. Nes valdžia skirta tarnauti tautai/piliečiams, o ne atvirkščiai. O dabartinio patogaus gyvenimo politikai ir jiems tarnaujantys apžvalgininkai prarasti tikrai nenori.
Bet tokius straipsnius perskaito ir suvokia tik maza dalis zmoniu, kurie ir taip tame referendume nuo pat pradzios izvelge ta pati, ka ir autorius. Mokyk nemokes, moralizuok nemoralizaves, tie kas pasirase, sito neskaito. Ir apskritai didzioji dalis pasirasiusiuju turbut net neskaite uz ka pasiraso, gavo tusinuka, liepe pasirasyt uz Lietuva ir skubedami pasirase. Gryztant prie temos manyciau dabar reiketu ne galvoti kas nutiko, o prognozuoti kas dar nutiks. Kad referendume pasisakytu daugiau kaip 50 % rinkimu teise turinciu pilieciu ir balsuotu uz, cia jau ne tas pats kas 300000 kaimuose gyvenanciu senuku paso kodus susirankiot. Pastebekit, kaip iniciatyvine grupe nirsta, kai pasisuka kalba del referendumo datos – jei refendumas vyks per prezidento rinkimus, didzioji dalis zmoniu atejusiu balsuoti greiciausiai tuo paciu ir pasisakys referendume. Va cia ir atsiranda tas pavojus, jog dauguma bus suklaidinti referendumo formuluotes ir pasirasys uz tai kas pirma sauna i galva (nu kaip gi parduosim zemele). Kitu atveju (rengiant atskirai) iniciatoriai tures kiekviena rinkeja dar ir nuvezti, skalbimo milteliu, alaus duoti, kad kaip jie megsta smeizti referenduma del ES, nes paprasciausiai niekas i ji neis. Beveik kiekvienais rinkimais nebalsuoja daugiau nei 50 % rinkeju ir greiciausiai daugumos ju politika isvis nedomina. Todel Sliuzas ir co tures galvoti ka daryti, jog ju dirvozemio afera nepatirtu fiasko. O gal tas referendumas tiesiog tera trojos arklys tautininku partijai prasimusti i seima, kaip kad buvo su “Drasos keliu” ir jiems tereikia aziotazo? Kas siuo metu jiems labai puikiai sekasi – kiekvienam naujienu portale zodis sliuzas ir panka pirmuosiuose puslapiuose. Beje, 100 tukst. parasu klausimas jau buvo keltas seime 2013 metu pabaigoje panasiu metu, kai dirviniai baige parasus rinkt. Nei kokios nuorodos, nei kokio nors susidomejimo is ju puses nebuvo. Todel manyciau jie ir patys netiki, jog tas referendumas pavyks, esme jo turbut visai kitokia.
Eilinis bandymas sulyginti nežinia kokius laikus su dabartimi. Prilyginti visus norinčius referendumu spręsti svarbius klausimus visiškiems tamsuoliams… Ka gi, aišku, tanketės eina visais frontais, nepritariantys yra šunauja… Juk papunius taip sakė, o jis tikrai “visažinis”… Šlykštu ir tiek pradžiai
Pagal tokį demokratijos supratimą autorius ir pats balso teisės neturėtų. Geriausiu atveju dvaro juokdariu galėtų pabūti. Turbūt po rimto savaitgalio šis tekstas gimė?
)
Pagal straipsnio minti galime suprasti, kam is viso rengti kazkokius rinkimus, nusprendzia tegul atrinkti rinkikai, pvz seimo nariai renka prezidente ir viskas, o seimo narius bendruomeniu rinkikai
O referendumus is viso uzdrausti istatymu.
tačiau esmė nepakito: nori nužudyti demokratiją – atiduok sprendimo teisę į neišprususių žmonių rankas. Pavyzdžių apstu, naujausią neseniai matėme Egipte. Puiki citata iliustruojanti autoriaus paviršutiniškumą
Jam net Egipte demokratija buvo 
Žerk “faktus saujom” Klounada 
Autorius išeitų jau ne iš kaimo, o tauragiškiai jį dar pamena, ir nelabai žavingą, dar mokykloje 
o matai rašyt išmoko ir dabar jis už tas mases protingesnis, tik va jo mokiniam Tauragėje taip neatrodo.
Euras, o kokiu būdu senas kaunietis Bačiulis patapo tauragiškiu? Gal mažiau vietos pakrūmių produkcijos vartok, a?
Siaubas, kokios sapaliones….iki galo neimanoma skaityti. Zmogau, jei gali, tai nerasinek. Uztektu tau prie tv , kemsant kotletus dergtis, o ne “protinga” vaidint spaudoj.
Perfrazuosiu Vinstoną Čerčilį: jei nori sužinoti demokratijos situaciją šalyje, pakalbink vidutinio lygmens politiką ir įsivaizduok, jog didžioji dauguma kitų politikų yra žymiai kvailesnį už jį. Kodėl perfrazuoju? Todėl, jog ši situacija atskleidžia ne rinkėjo, o politikų krizę. Krizę, kurią sukūrė ta pati demokratija, į paviršių ant šakių iškėlusį demagoginį mėšlą – prasčiokus (mužikus), kurių priklausomybę šiam luomui nulėmė ne socialinė padėtis, o gyvenimo filosofija. Kurie į politinę sceną, kaip ir tuštukės į popsinę sceną, praslydo atsikratę vieno jausmo – gėdos jausmo. Gėdos, ne kaip baimės, o kaip atsakomybės stoką. Kaip susikūrė ta teisingai įvardinta “dirvožemio problema”, kuria naudodamiesi į politinę sceną veržiasi kiti prasčiokai, apdovanoti tokiomis pačiomis popsinėmis savybėmis? Vakume sprendimų, kuriuos turėjo padaryti ne tik šios kadencijos valdančiųjų partijų atstovai. Valdančiųjų neįgalumas puikiai iliustruojantis demokratijos netobulumą. Bet nesant kito, geresnio instrumento, įgalinančio adekvačiai elgtis “išrinktuosius” demokratijos atstovus, referendumas būtų pats teisingiausias. Ar man priimtinos referendumo iniciatorių kandidatūros ir demagoginis apnašas? Ne. Aš tikiuosi, kad jis privers politines jėgas nustoti myščioti, lyg kas kėsintųsi į jų prigimtinę teisę skleisti demagogiją apie šventus ES saitus, (matyt, orientuotą į jų įsitikinimu neįgalų mąstyti rinkėją, o realiai demonstruojant ribotą savo pačių išprusimą ir mąstymo lygį). Gal politinės jėgos, paspardytos į užpakalį galimų nepalankių referendumo rezultatų, atras savyje resursų, realių srities ekspertų, galinčių atgaivinti argumentuotą dialogą su nusigręžusiu ir nusivylusiu rinkėju. Ir tikiuosi, kad tos pastangos ir jų rezultatai atskleis ir tikrąjį partijų įgalumą bei jų adekvatumą ambicijoms valdyti šalį. Tai vienintelis belikęs demokratinis instrumentas, šiuo metu galintis įvesti demokratinę pusiausvyrą. Ir todėl aš už referendumą.
Supi stas portalas, supi sti lankytojai. Kai dar tik veržiasi į valdžią – kalba apie viską sureguliuojančią laisvą rinką ir laisvą tautos valią. Kai jau prisitrina šuneliai prie valdžios kojų – pradeda loti šeimininko balsu: – “visi durniai, kvailiai nesugeba atsakingai pasirinkti – velniop demokratines normas ir tautos valią”.
Pavara dvara juogdarys,linksmas bicas.
iš esmės labai sutinku su Audorija, sprendimų priėmimo aparate (seime, ministerijose, tarnybose, komisijose) vyrauja impotencija, šis aparatas dirba daugiausia dirba su suinteresuotų grupių prastumtais sprendimais, deja, bet Lietuvos gerovei įdedamo darbo per mažai, vyrauja asmeninės gerovės, bet kokia kaina kultas.
Na neveltui protingos ES šalys, tarp jų ir Estija visai nenumatę referendumo galimybės. Prietrankoms reikia pagaliau parodyt savo vietą
Jau seniai teko skaityti tiek “Veide”, tiek kur nors kitur tiek cinizmu ir elitiškumu persmeltą straipsnį. Siūlomas “veiksmingos demokratijos” principas, apribojant balso teisę pagal turto ir išsilavinimo cenzą, yra ne kas kita, kaip negausios mažumos, elito, autokratija. Sunku patikėti, jog toks išsilavęs žmogus kaip Andrius Bačiulis gali siūlyti senovės antikos, viduramžių ar 19 a. Europos/JAV valdymo modelius šiuolaikinei demokratinei valstybei.
Ar tamsta Bačiulis pamiršo istorijos pamokas apie tuo laiko masiškai paplitusią diskrimaciją turto, tautybės ir rasės pagrindu, jau nekalbant apie tokius prigimtinius žmogaus teisės pažeidimus kaip vergovė ar segregacijos įstatymai XIX-XX a. JAV? Visa tai buvo išdava to, jog tik nedidelė visuomenės dalis galėjo dalyvauti visuomenės valdyme, dažniausiai ignoruodama vargingos daugumos teises ir poreikius. XX a. kova už žmogaus teises buvo glaudžiai susijusi su kova už visuotinį balsavimą nepriklausomai nuo išsilavinimo, turto ar rasės.
Suprantu, jog pagrindinė straipsio mintis yra autoriaus nepasitenkinimas organizuojamu ir veikiausiai įvyksiančiu referendumu dėl žemės pardavimo užsieniečiams bei referendumo kvotos sumažinimo. Tačiau užuot mėginus argumentuotai pateikti savo nuomonę, kodėl reikėtų nepritarti referendumo iniciatyvai, autorius iš peties kerta per pačius demokratijos pamatus. Pareiškimai, jog į tam tikros visuomenės dalies nuomonę reikia ignoruoti, nes jie kertasi su valstybės strategine kryptimi, nemaloniai primena kai kuriuos mūsų autokratinius kaimynus. Tokie straipsniai tikrai nedaro garbės save nepriklausomu, demokratišku ir vakarietišku pristatančiam “Veidui”.
Vakarietiškais principais paremta demokratija yra geriausia, kas Lietuvos valstybei yra nutikę per visą jos istoriją. Liūdna, jog kai kurie savo teisumu įsitikinę ir visų piliečių lygybės negalintys priimti intelektualai pradeda abejoti šiais kertiniais demokratijos principais.
ar straipsnio autorius ne apie Maidano publiką rašo: “iš tikrųjų nori demokratiją pakeisti ochlokratija – minios valdžia, arba, kaip jie patys mėgsta svajoti, gatvės valdžia.”???:))__Vingių Jonas
Taigi čia homosovietiškumo viršūnė – valdžia geriau žino ko nori piliečiai. Taigi tarybų sąjungoj šlovingoj mes taip ir gyvenom. O dabartinė valdžia ir ponas apžvalgininkas gi užaugo tais laikais. Ir koks skirtumas , reikia klausyt centro – Maskvos ar Briuselio? Vat valdantieji organai yra Ubermenšai, o likusieji piliečiai – untermešai, kuriems negalima dalyvauti valstybės valdyme, nors tai garantuoja pagrindinis šios teisės garantas Konstitucija. Bet pasirodo kad dogovoras aukščiau už nepriklausomos (dabar abejoju) šalies aukščiausią teisinį dokumenta. Ir kaip dar drįsta seime ar prezidentūroje švęsti vasario -16 ar kovo 11. Jie dabar tam neturi jokios moralinės teisės.
Diktatūra – labiausia išvystyta demokratijos forma.
Neginčijama tiesa-visame kame dera saikas.Bet A.Bačiulis,išmoningą ir kone įtikinamą tekstą parašęs,saiką bus primiršęs.Referendumo palengvi- nime įžvelgia net pragaištį demokratijai,”Seimo ir Valstybės teroriza-vimo įrankį”!Ramiau,broluži.Demokratija-chimera,procesas,kurį mūsų padangėje jau per ilgai sustingęs.Kokiu tikslu autoriui “teoriškai” jį dar stabyti?Beje,”dirvožemio referendume”žodžio “dirvožemis” nepastebė-jau(o tiktų).O A.B.jo vartojimas menkinamąja prasme nerodo termino iš-manymą.Esminė dirvožemio savybė-derlingumas:gamtos ir žminių ilgų am-žių kūrybos išdava.Dirvožemį galima prarasti.O tada,žinom iš istori-jos,nyksta bendruomenės,tautos,civilizacijos…
Palaitis cia ne prie ko…Reikia zinoti kaip valdyti,jei akivaizdus melas ir neteisybe bado akis metai is metu(pradedant pavogtu “Draugystes”viesbuciu)butina keisti viska, po truputi.Taip mieli ponai, ateis nauja karta,o dabartine valdancioji socialliberalkonservatorine dauguma arba reorganizuosis is pagrindu arba paliks prie suskilusio pligrafo…
“„Visuotinis balsavimas yra vienintelė priemonė prieš demokratiją, nes balsuoja ir kaimo žmonės, tebetikintys tuo, ką sako parapijų klebonai“, – rašo Umberto Eco „Prahos kapinėse“.”
tai balsuojant ir renkant partijas irgi ejimas pries demokratija ? demokratiski rinkimai gaunasi ejimas pries demokratija ?
http://Visitors2Cash.com/ref.php?refId=162725
na kad reikejo tautai imtis priemoneiu tai ir padare “zemes drebejima”..viso sito turbut nebutu buve, jei politikai sprestu strateginius klausimus,o ne koliotusi tarpusavyje..butu laiku priimti sprendimai butu ir ramesne visuomene..gaila kad politiku klaidos tiek daug kainuoja..pritariu referendumam, bet tik ne siam, nes tai butu zingsnelis atgal ir rusija labai tuo apsidziaugtu, nes europa neigiamai reaguotu. aisku yra suinteresuotu grupiu,kurios nori buti arciau rusijos ir samoningai kisa pagali i ratus, manipuliuoja paprastais zmonemis. gaila, bet lietuvoje nera daug lyderiu, kurie vestu sali i prieki. o jei ir yra tai reikia juk uzsitarnauti daugumos visuomenes palaikyma, o tai sunku padaryti, kai yra saldziai snekanciu bei zadanciu aukso kalnus..zmones megsta grazius zodzius, bet visgi reik klausyti kas teisinga o ne grazu
Nesuprantu, kodėl gerb. autorius tiesiogiai, neprisidengdamas Čerčiliu, neteškia: “mes, baltais frakais, ir runkeliai”? Ar, vis gi, kažkur smegenyse kribžda, jog ir pats gali patekti į “runkelių” sąrašą? Nes šiandien “supratingumo ir atsakingumo riba” vienokia – ir autorius yra aukščiau jos. O ryt kažkas sugalvos, kad ir tokių supratingų, išsilavinusių ir atsakingų žmonių kaip A.B. yra per daug, kad jiems spręst ten kažką yra perdidelėį prabanga ir nereikalingi demokratijos šalutiniai poveikiai – ir plankutė švystelna aukštyn. Nes gal ir kokio “dėsėtko” protingųjų pakanka spręst reikalus, ne?
Man mieliau skamba ši , toli gražu ne vienareikšmiškai vertinamo, politiko citata:”demokratija – labai blogas valdymo būdas, bet visi kiti dar blogesni”.
O autoriui demokratiškai patarsiu: nereikia norėti žmonių skirstymo kastomis. Galima ir pačiam užsilikti ne pačioje prestižiškiausioje.