Europos Sąjungoje esame tarp pirmūnų pagal ligoninių ir gydytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, bet sveikatos paslaugų vartotojų indeksuose vis liekame tarp sąrašo autsaiderių. Pasaulio bankas bara už neracionalų lėšų naudojimą, modernios vadybos stygių, tačiau Permainų koalicijos Vyriausybės užsimota vykdyti sveikatos apsaugos tinklo optimizavimo reforma stringa. Kodėl nesiseka pakeisti sveikatos sistemos, klausiame Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto prodekanės, darbo grupės sveikatos sistemos plėtros strategijai 2010–2015 m. parengti narės, 1997–1999 m. sveikatos apsaugos viceministrės, buvusios ministerijos sekretorės prof. Danguolės Jankauskienės.

D.J.: Lietuvoje žmonės gyvena trumpiau nei vidutinis europietis, dažniau serga lėtinėmis ligomis, apie vienuolika paskutinių gyvenimo metų moterys pragyvena būdamos prastos sveikatos. Vis dėlto sveikatos sistemos problemos globalesnės nei vien ligoninių restruktūrizacija, nes medicina lemia vos apie 10 proc. sveikatingumo.

Tyrimais nustatyta, kad apie 20–30 proc. mirčių Lietuvoje priskirtinos nebūtinų kategorijai: žmonės miršta dėl traumų, patirtų eismo įvykiuose, dėl nesveikos mitybos, žalingų įpročių, fizinio aktyvumo stygiaus sukeltų .ligų, savižudybių, per vėlai diagnozuotų ligų.

Beje, tai turi įtakos ir mūsų valstybės ekonominei padėčiai: suskaičiuota, kad vidutiniškai per metus Lietuvoje dėl įmanomų išvengti ligų prarandama 314 tūkst. gyvenimo metų. Vienas žmogus per metus uždirba apie 30 tūkst. Lt bendrojo vidaus produkto, vadinasi, dėl įmanomų išvengti, bet neišvengtų mirčių per metus Lietuvos BVP praranda beveik 10 mlrd. Lt.

Patekome į uždarą ratą: turime palyginti gerą diagnostinę aparatūrą, nebloga mūsų medikų kvalifikacija, daug jėgų atiduodame sveikatos sistemos struktūrai tobulinti, bet tai tesprendžia maždaug dešimtadalį šios srities bėdų. Mano įsitikinimu, ne ten dedamas reformos akcentas: reikia rūpintis visuomenės, o ne tik asmens sveikata.

VEIDAS: Tačiau ar įmanoma vien agituojant sveikai gyventi pasiekti lūžį ir pagerinti visuomenės sveikatą?

D.J.: Sveikatos apsaugos sistemoje reikia to paties, kas buvo padaryta kovojant su alkoholio vartojimu ar karu keliuose ir taip išgelbėta daug gyvybių. Reikia virsmo žmonių sąmonėje, kad jie patys imtų rūpintis savo sveikata, jaustų už ją atsakomybę, o ne taip, kaip dabar – rūko, nutukę, nesimankština, nesaugo savo sveikatos, bet nori, kad už tai atsakytų gydytojas.

Reikia ir kitų žinybų indėlio. 2008 m. atkurti visuomenės sveikatos biurai turėtų tiesiogiai dirbti su žmonėmis, juos sveikatinti. Tačiau centrus dusina, nes nematyti darbo rezultatų, nors taip greitai jų ir negali pasimatyti. Jie skęsta biurokratiniuose popieriuose, nes nėra pakankamo finansavimo, nesukurtas mechanizmas, kaip gauti Europos struktūrinių fondų lėšų tiksliniams sveikatinimo projektams įgyvendinti.

VEIDAS: Ar minėdama karą keliuose turite omeny, kad reikia pradėti taikyti griežtas sankcijas asmenims, nesirūpinantiems savo sveikata? Juk Vakarų šalyse jau verda diskusijos apie vadinamąjį sveikatos fašizmą – siūlymus, kad žmonės, turintys žalingų įpročių, už medicinos pagalbą mokėtų daug brangiau.

D.J.: Lietuvos visuomenė tam dar nepasirengusi, nors Nacionalinėje sveikatos taryboje ir keliame šį klausimą. Pas mus skurdžiai gyvenančiųjų socialinė grupė didelė, dalis jų turi žalingų įpročių, kiti praradę darbus, tad ką iš jų beišspausi. Lietuva pasirinko mišrią privalomąją socialinio sveikatos draudimo sistemą, paremtą solidarumo principu. Tai nėra kaupiamasis draudimas.

Kuo asmuo aukštesnio socialinio statuso, tuo daugiau jis uždirba, dažnai ir sveikiau gyvena, bet nors yra sveikiausias, turi sumokėti daugiausiai įmokų. Manau, būtų teisinga įvesti papildomą kaupiamąjį sveikatos draudimą, tik klausimas, ar savanorišką. Kai buvo mažinami pajamų mokesčiai, siūliau dalies to mažinimo sąskaita įvesti privalomą kaupiamąjį sveikatos draudimą. Tai būtų bent šiek tiek pagerinę sveikatos apsaugos finansinę būklę ir užtikrinę apsidraudusiam asmeniui kokybiškesnę paslaugą.

VEIDAS: Tačiau Pasaulio bankas ne pirmi metai kritikuoja, kad Lietuvoje ligoninių ir gyventojų skaičiaus santykis dvigubai didesnis nei vidutiniškai ES (pas mus 100 tūkst. gyventojų tenka penkios ligoninės). Atrodytų, ir dabar leidžiame sau gerokai daugiau nei už mus turtingesnės šalys.

D.J.: Mes prie ligoninių priskiriame ir slaugos, palaikomojo gydymo, reabilitacijos įstaigas. Jei, kaip kitose šalyse, ligoninėmis vadintume tas įstaigas, kuriose yra vadinamojo aktyvaus gydymo lovos, reanimacijos skyrius, kuriame žmogus praleidžia ne mažiau kaip 24 valandas, statistika būtų panaši kaip kitose ES šalyse.

O sveikatos srities finansavimas Lietuvoje tikrai menkas: vienam gyventojui pagal kainos perkamosios galios indeksu standartizuotą rodiklį Lietuvoje skiriama netoli tūkstančio JAV dolerių, o Norvegijoje, Šveicarijoje – 3–4,5 tūkst. Ką gali padaryti su tris keturis kartus mažesnėmis lėšomis, kai vaistus ir įrangą tenka pirkti pasaulinėmis kainomis? O kai bazinė kaina už sveikatos apsaugos paslaugą paskirta mažesnė, nei tai iš tiesų kainuoja, išlaidos mažinamos medikų atlyginimų sąskaita. Kitas rezervas – infrastruktūros optimizavimas, kas dabar ir daroma. Tačiau tai neleidžia labai daug sutaupyti, nes norint sumažinti stacionaraus gydymo įstaigų iš pradžių reikia investuoti į ambulatorinio gydymo struktūrą, tačiau investicijų čia kol kas nematau. Juk nuo to, kad pakeisime struktūrą, žmonės mažiau nesirgs.

VEIDAS: Ar norite pasakyti, kad pradėtas vadinamasis trečiasis ligoninių restruktūrizavimo etapas, per kurį mažinama ligoninių ir jų gimdymo bei chirurgijos skyrių, pasmerktas nesėkmei?

D.J.: Nesakyčiau, kad visiškai nesėkmei. Šiandien ligoninėse kai kurie ligoniai iš tiesų laikomi ne tiek dėl medicininių, kiek dėl socialinių priežasčių, daug žmonių gydosi stacionare, nors užtektų ambulatorinio gydymo. Ligoninės prisiperka įrangos, pavyzdžiui, magnetinio rezonanso aparatų milijonui gyventojų turime daugiau nei Japonija, prisamdo darbuotojų, nors operacijos daromos tik dukart per savaitę. Principas “jei yra lova, bus ir ligonis” veikia. Štai Klaipėdoje – trys didelės ligoninės, ir čia hospitalizavimo rodikliai visuomet buvo didžiausi.

Pasaulyje jau prieš du dešimtmečius iš dalies pereita prie kitokios sveikatos apsaugos paslaugų struktūros – dienos stacionarų, ambulatorinės reabilitacijos, nes tai ir pigiau, ir efektyviau. Bet tam reikia sukurti atitinkamą infrastruktūrą ir pacientų srauto judėjimo schemą. Sakykime, jei Prienuose ar Gargžduose naikinami chirurginiai skyriai, šis naikinimas turi būti amortizuotas sutartimis įteisinta tvarka, kur kokiais atvejais vežami ligoniai. Ją turėtų parengti savivaldybės, bet dalis jų reformai priešinasi, o ligoninių vyr. gydytojai irgi tuo nesuinteresuoti, nes kas gi nori pats sau nusikirsti galvą. Tačiau jei nesutvarkyta visa ši grandinė, žlunga pati reformos idėja.

VEIDAS: Netikite, kad bus laimėtas mūšis bandant sutramdyti vaistų kainas?

D.J.: Gerai, kad ir šioje srityje yra permainų, nors ir čia pasipriešinimas begalinis. Ar bandymai atpiginti vaistus bus sėkmingi, nesiimčiau prognozuoti, nes farmacijos rinkoje labai daug grandžių – vieną pajudini, kiti tuoj prisitaiko. Šįsyk gerai, kad visiems segmentams, išskyrus gamintojus, nes jų nelabai yra kaip pajudinti, pritaikytos tam tikros priemonės. Tačiau farmacijos sektorius privatizuotas, tad negali per daug jo reguliuoti. Išeitis galėtų būti sveikatos technologijų vertinimas: kitose valstybėse specialios mokslininkų grupės tiria ne tik klinikinio, bet ir ekonominio, socialinio farmacijos efektyvumo įtaką, tada sprendimų priėmėjams tampa paprasčiau nuspręsti.

VEIDAS: Vis dėlto kodėl Lietuvai nesiseka, kaip kaimynams estams ar latviams, įvykdyti sveikatos reformos?

D.J.: Latvijoje, kur reformą daryti privertė krizė, vyriausybė nušalino visus vyr. gydytojus ir pasamdė firmą reformai administruoti. Į jau reformuotas ligonines paskirti nuolatiniai vadovai.

Estai reformą ėmė įgyvendinti gana anksti ir ją pradėjo paimdami Pasaulio banko paskolą, kurią investavo į studijų reformą. Kai pasikeitė sveikatos apsaugos sistemos personalo mentalitetas, mažesnis buvo ir pasipriešinimas reformoms.

Antra, elektroninė bankininkystė labai stipriai truktelėjo ir sveikatos sistemos inovacijas, o tai padarė didelę įtaką valdymo efektyvumui. Be to, estai labai išplėtojo privačią sveikatos pirminę priežiūrą. Pas mus, atvirkščiai, iki 2007 m. privataus sektoriaus sveikatos apsaugos srityje daugėjo, o paskui sustojo, nes tam nėra valstybės paskatų, nors, mano manymu, visa pirminė grandis galėtų būti privati.

Lietuvoje iki 1996-ųjų praktiškai buvo daroma labai mažai, paskui patvirtinta nacionalinė sveikatos koncepcija Lietuvos sveikatos programa ir sveikatos įstatymai Seime. Tačiau keitėsi daug vyriausybių, kiekvienoje – po du tris sveikatos apsaugos ministrus, o šiai sistemai perprasti reikia laiko. Pamenu, Andrius Kubilius vienoje konferencijoje sakė: pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis paprastai skiriamas finansams, ekonomikai, turto valdymui sutvarkyti, antrasis – socialinėms, sveikatos, švietimo problemoms. Tačiau antrasis dešimtmetis baigėsi, o vis neateina tas laikas, kai sveikatos apsauga taps prioritetu.