Vienur “į rankas” gaunamas vidutinis darbo užmokestis kai kurių kitų savivaldybių vidurkį viršija net dvigubai. Štai, pavyzdžiui, Vilniuje praėjusių metų trečią ketvirtį mėnesio atlyginimo vidurkis buvo gerokai didesnis nei 1800 Lt, o visai netoliese esančiuose Šalčininkuose jis nesiekė 1200 Lt per mėnesį. Tai paaiškėjo iš “Swedbanko” Asmeninių finansų instituto parengtos analizės.

Ir tai nieko nuostabaus: atlyginimai didžiausi tose savivaldybėse, kuriose dirba daugiausiai aukštos kvalifikacijos darbuotojų, yra įsikūrę specifiniai verslo ir gamybos objektai. Dėl šios priežasties vidutiniai atlyginimai Klaipėdos miesto ir rajono, Visagino ir Mažeikių rajono savivaldybėse buvo didesni nei vidutinis darbo užmokestis “į rankas” šalyje (1621 Lt). Darbuotojų skaičius kai kuriose šiose savivaldybėse įsikūrusiose įmonėse smarkiai mažėjo (pvz., Mažeikiuose nuo 2008-ųjų nedarbas didėjo labiausiai Lietuvoje). Vis dėlto jūrų uoste, atominėje elektrinėje, naftos perdirbimo gamykloje likę dirbti darbuotojai išlaikė palyginti didelį darbo užmokestį.

Atitinkamai mažiausias pajamas gauna tų savivaldybių gyventojai, kuriose veikia nedaug ūkio subjektų, o darbo jėga menkai konkurencinga – palyginti mažai darbingo amžiaus gyventojų, neaukšta ir jų kvalifikacija. Tokios savivaldybės dažnai pasižymi dideliu jose gyvenančių bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykiu. Tarp jų – Ignalina, Akmenė, Vilniaus r., Zarasai ir kt.

Taigi daugeliui šių savivaldybių gyventojų itin  svarbios tampa nedarbo išmokos. Daugiausiai tokias išmokas gaunančiųjų yra Visagine, Elektrėnuose, taip pat – Vilniuje. Tikimybė, kad šių savivaldybių gyventojai yra labiau priklausomi nuo socialinių išmokų, yra didesnė. Kartu tokia situacija gali rodyti ir tai, kad šiose savivaldybėse yra mažiau ilgalaikių bedarbių.

Tačiau situacija darbo rinkoje nieko nepasako apie vietos savivaldų gyventojų gebėjimą tvarkyti asmeninius finansus. Greičiau – apie tokių gebėjimų poreikį. Štai dešimčiai Kalvarijos savivaldybės, kurioje atlyginimai vieni mažiausių šalyje, gyventojų tenka net 2,5 pradelstų mokėjimų kredito, išperkamosios nuomos, telekomunikacijų, komunalinių paslaugų bendrovėms ir bankams atvejų. Daugiausiai skolingi yra Palangos savivaldybės gyventojai. Per pastaruosius metus pradelsti mokėjimai čia ūgtelėjo labiausiai ir šiuo metu vienas tokių skolų turintis Palangos savivaldybės gyventojas vidutiniškai vėluoja mokėti 15,6 tūkst. Lt. Vaizdžiau tariant – beveik viso vidutinio metų uždarbio dydžio sumą.

Vertinant savivaldybių gyventojų pradelstų mokėjimų skaičių ir vidutinę sumą matyti, kad vėluojami mokėti įsipareigojimai Lietuvoje pasiskirsto labai netolygiai. Vadinasi, gyventojų praktika tvarkantis su privalomais mokėjimais yra labai nevienoda.
Šešios iš dešimties savivaldybių, kuriose yra didžiausias vėluojamų dengti įsipareigojimų skaičius, sutampa su tomis, kuriose pradelstų mokėjimų greitųjų kreditų bendrovėms atvejų yra daugiausia. Taigi gali būti, kad gyventojai šiose savivaldybėse greitaisiais kreditais dažnai naudojasi pradelstiems mokėjimams dengti.

Vienų skolų dengimas kitomis tikrai ne ta išeitis, kurią būtų galima pavadinti geru ir atsakingu skolų tvarkymu. Tad akivaizdu, kad pradelsti mokėjimai ir toliau liks tarp didžiausių šių metų iššūkių, mat pajamų didėjimo didelė dalis gyventojų greičiausiai nepajus – vidutinio darbo užmokesčio augimą šiemet greičiausiai užgoš kainų kilimas.

Skirtumai tarp savivaldybių formavosi ne vieną dieną. Tikrai ne per dieną ar net ne per metus Lietuvos gyventojų finansinė padėtis ir supanašės. Vis dėlto galima viltis, kad mažinant regioninę atskirtį dedamos pastangos anksčiau ar vėliau atsipirks tuo, jog tvarią šalies ateitį kurs stabilų finansinį pagrindą turintys gyventojai.