Provincijoje išsiplėtę, o didmiesčius aplenkiantys regioniniai prekybos tinklai apgailestauja dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus, tačiau įžvelgia ir darbo regionuose pranašumų: mažesnės sąnaudos, silpnesnė konkurencija ir lojalesni klientai.

Išvykus už Vilniaus ar Kauno ribų ne tik sumažėja gatvėse vaikštinėjančių žmonių, susitraukia pastatai, supaprastėja jų architektūra, bet ir pasikeičia parduotuvių iškabos. Didieji šalies parduotuvių, degalinių, buitinių prekių ar knygynų tinklai apsiriboja didesniais miestais, o provincijoje pirmu smuiku griežia regioniniai, savi, vietinių verslininkų išplėtoti tinklai.
Šiandien galime suskaičiuoti kelias dešimtis tokių tinklų, vienijančių nuo kelių iki keliasdešimties prekybos vietų. Ir nepaisant to, kad daugelis ekonomistų bei stambių verslininkų į mažesnius regionus linkę numoti ranka, kaip į visiškai neperspektyvius, šie plečiasi į aplinkinius miestelius, rajonų centrus, o didmiesčius, kur lauktų didžiausia vartotojų santalka, aplenkia. Kodėl?
Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius Giedrius Romeika mano, kad viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių regioninių tinklų kūrimąsi, – lietuviškas sėslumas. „Dažniausiai verslininkas kilęs ir gyvena tame regione, kuriame plėtoja veiklą, – jis geriausiai pažįsta savo regioną, turi ryšių su kitais verslininkais, valdžios atstovais. Jis nesiplečia į didmiesčius, nes savo aplinkoje jaučiasi tvirtesnis. Be to, mažesnėms įmonėms, neturinčioms specialistų su didele patirtimi, neinvestavusioms į valdymo, apskaitos sistemas, paprasčiau veikti viename regione – Aukštaitijoje ar Žemaitijoje. Juk nevaldoma plėtra pražudė ne vieną prekybos tinklą“, – komentuoja G.Romeika.
Iš tiesų dauguma regioninius tinklus sukūrusių verslininkų gyvena tame regione, kuriame ir plėtoja savo verslą. Varėnos rajone 13 maisto prekių parduotuvių tinklą valdančios įmonės „Staginis“ direktorius Kęstutis Jurgelionis prisipažįsta prieš 20 metų pasiskolinęs kelis tūkstančius litų parduotuvei atidaryti, nes norėjęs susikurti sau darbo vietą. Vėliau smulkusis verslininkas parduotuvių atidarė vis daugiau, nes kuo didesnis tavo valdomas tinklas, tuo įgauni didesnį svorį ir lengviau derėtis su tiekėjais. Be to, gali pasiekti didesnę apyvartą ir uždirbti didesnį pelną. Jei pasitaikytų proga už palankią kainą įsigyti ar išsinuomoti patalpas, K.Jurgelionis ir toliau plėstų parduotuvių tnklą, tačiau toli skverbtis nežada – patrauklios vietos ieško aplink Varėnos regioną.
„Mūsų įmonė registruota Šakiuose, tad mes ir dirbame savo rinkoje, turime čia didžiausią įdirbį. Buvo ketinimų eiti į Vilnių, Kauną, bet šiose rinkose daug daugiau aukštesnės klasės žaidėjų, ir mums ten būtų gana sudėtinga. Didmiesčiuose konkurencija didžiulė, o regionuose – šiek tiek mažesnė, be to, mūsų paslaugų produktas pritaikytas šitai rinkai ir čia esame daug stipresni. Jei būtume orientuoti į kitą rinką, turėtume sukurti kitus produktus“, – kodėl nesiplečia į didmiesčius, aiškina ir 42 parduotuves daugiausia Suvalkijos regione valdančio tinklo „Gulbelė“ direktorius Arūnas Tarnauskas. Naujausią parduotuvę, kurią statė plyname lauke, „Gulbelė“ rugsėjo mėnesį atidarė Sintautų miestelyje.
Mažesnę konkurenciją provincijoje mini dauguma „Veido“ pašnekovų, vadovaujančių regioniniams tinklams. „Didmiesčiams mes per smulkūs, juos pasidalijusios stipriosios kompanijos. Ten įeiti į rinką kainuoja gerokai daugiau – tokių pinigų lietuviškos įmonės neturi“, – priduria daugiausia regionuose veikiančio degalinių tinklo „Kvistija“ generalinis direktorius Virgilijus Eidimtas.
Beje, degalinės yra viena tų sričių, kuriose susikūrę nemažai regioninių tinklų, veikiančių paprastai mažesniuose miestuose: tarp tokių atsiduria „Gelvybė“, „Rotada“, „Jozita“, „Kvistija“, „Regusa“, Propano ir butano dujų centras, „Abromika“, „Trevena“ ir kiti.

Pirkėjai – pensininkai ir biudžetininkai

Iš tiesų provincijoje rasti nišų savo verslui galimybių kur kas mažiau nei didmiesčiuose, nes, kaip visų pašnekovų nuomonę apibendrina K.Jurgelionis, regionai traukiasi, nusigyvena, tad pagrindiniai pirkėjai – pensininkai, pašalpas gaunantys bedarbiai ir biudžetininkai, dirbantys savivaldybės administracijoje ar jai priklausančiose įmonėse. Tad ir regioniniai tinklai dažniausiai susiformuoja tik pirmo būtinumo prekių segmentuose – maisto produktų, buitinių prekių, vaistinių, degalinių ar dėvėtų drabužių.
Štai daugybę atskirų tinklų vienija Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Šiaurės Lietuvoje išsiplėtę maisto ir kitų prekių prekybos tinklai „Grūstė“ ir „Tau“, Šiaulių regione koncentruojasi pramoninių prekių tinklas „Kubas“, statybinių medžiagų – „Jupoja“, Rytų Lietuvoje statybinių medžiagų segmente įsitvirtinusi „Bikuva“.
Dėvėtų drabužių srityje stiprias pozicijas užėmęs 44 parduotuvių tinklas „Prekių gausa“, kurį valdantis kuršėniškis Saulius Valantinavičius Vilniuje atidaręs tik keletą parduotuvių, o Kaune neturi nė vienos. Prieš 14 metų pradėtas kurti jo tinklas ir toliau plečiasi provincijoje – šiemet buvo atidarytos kelios naujos parduotuvės Plungėje, Tauragėje, Kupiškyje. Šiais metais S.Valantinavičius įžengė ir į Latvijos rinką, nusitaikydamas taip pat į mažesnius miestelius.
„Regionuose prekiauti mums sekasi lengviau nei didmiesčiuose, nes mažesniuose miesteliuose žmonės labiau mėgsta dėvėtus drabužius. Be to, regionuose lengviau nustatyti, kur didelė žmonių koncentracija: pasižvalgai, kur daugiausiai žmonių vaikšto, ir atidarai parduotuvę. O dideliuose miestuose žmonių daug, bet viskas išplėsta, ištampyta. Tokių vietų, kur žmonės vaikščiotų pėsti, mažiau ir jose visi nori dirbti, todėl patalpų nuoma brangi”, – dar vieną darbo provincijoje pranašumą – mažesnes išlaidas pabrėžia S.Valantinavičius.
Regioniniai tinklai vis plečiasi, kad dėl masto ekonomijos elementų įgytų pranašumą pavienių prekybininkų atžvilgiu. O jiems patiems grasina stambiųjų Lietuvos tinklų konkurencija: ten, kur šie tinklai nusprendžia įkelti koją, regioniniai vargiai atsilaiko. Tiesa, per krizę didžiųjų šalies prekybininkų dėmesys provincijai sumažėjo.