Susidaro įspūdis, kad Lietuvos valdžia nori sunaikinti kasybos ir karjerų eksploatavimo įmones.

Svarstant, kaip surinkti papildomų pajamų į valstybės biudžetą, stengiamasi užtikrinti socialinį solidarumą ir nepraleisti nė vieno ūkio sektoriaus, nepasidalijusio savo uždarbiu. Jau ne pirmą kartą po didinamuoju stiklu atsidūrė kasybos ir karjerų eksploatavimo sektorius, kuriam įstatymo projektu siūloma didinti mokesčio už gamtos išteklius tarifus.
Aplinkos ministerija parengė LR mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo projektą, kuriuo siūloma mokesčio už išgaunamą anhidritą, dolomitą, smėlį, žvyrą ir statybinį gruntą tarifus didinti du kartus, o išgaunant durpes – tris kartus už kiekvieną kubinį metrą. Priminsime, kad 2010 m. šie tarifai jau buvo padidinti du kartus.
Galbūt šis sektorius yra per mažai apmokestintas ir lobsta, kol kiti skursta? 2009 m. kasybos ir karjerų eksploatavimo pramonės, išskyrus energetines medžiagas, kuriama pridėtinė vertė palyginamosiomis kainomis, lyginant su ankstesniais metais, sumažėjo 64 proc., nukrisdama į 2001 m. lygį, pardavimo pajamos smuko 44 proc., o pelningumas tapo neigiamas. Nuostolingų įmonių šiame sektoriuje 2009 m. buvo dukart daugiau nei ankstesniais metais, o jų patirti nuostoliai išaugo beveik 300 proc.
Stagnuojant statybos sektoriui bei kelių darbams, glaudžiai su tuo susijusioje kasybos ir karjerų eksploatavimo pramonėje pernai padėtis mažai gerėjo. 2010 m. pridėtinės vertės čia buvo sukurta 57 proc. mažiau nei 2008 m.
Kai kurios kasybos šakos vis dar patyrė milijoninių nuostolių net ir esant dabartiniams mokesčio tarifams. Pavyzdžiui, durpių gamintojai skaičiavo apie 1 mln. Lt nuostolį. Todėl padidinus numatytus mokesčio tarifus, kol dar nespėjome išsivaduoti iš ekonominio sunkmečio, dalis įmonių bus pasmerktos žlugti. Kartu sumažės darbo vietų skaičius šalyje, į valstybės biudžetą bus surenkama mažiau mokesčių vietoj planuoto pajamų didėjimo, o išlaidos bedarbiams išlaikyti augs. Durpių asociacijos duomenimis, vien jų sektoriuje gavybos apimtys ir darbuotojų skaičius sumažėtų keliasdešimt procentų ir dėl to valstybė skaičiuotų nuostolį, vertinant mokestį už valstybinius gamtos išteklius, degalų akcizą, socialinio draudimo bei gyventojų pajamų mokestį.
Kitas diskusijas keliantis klausimas yra įstatymo pataisose nurodytas principas, kad naujas mokesčio tarifas sudaro 6 proc. išteklių pardavimo kainos. Tačiau kaip galima apskaičiuoti išteklių pardavimo kainą, kai jie, kaip žaliavos, rinkoje neparduodami? Antai anhidritas Lietuvoje dar iš viso neišgaunamas ir neparduodamas jokia forma, tačiau mokesčio tarifas buvo apskaičiuotas pagal rinkos kainą. Susidaro įspūdis, kad norima žūtbūt sustabdyti šios išgaunamosios pramonės šakos atsiradimą Lietuvoje.
Be to, užsimirštama, kad kiekviename išgaunamų išteklių kubiniame metre yra nepageidaujamų priemaišų, kurios apmokestinamos tokiu pačiu tarifu, nors gaminant produktą būna pašalinamos. Pavyzdžiui, gaminant durpių produktus išgarinama pusė ar net daugiau esamos drėgmės, tačiau už išgarintą vandens dalį mokama tuo pačiu tarifu kaip ir už durpes. Taigi sumokėjus mokestį už kubinį metrą reikiamų gamtos išteklių gaunama mažiau, todėl faktinis tarifas sudaro daugiau nei minėtus 6 proc. pardavimo kainos.
Projekte taip pat minimas siekis užtikrinti efektyvesnį gamtos išteklių naudojimą. Suprantama, kad neatsinaujinančių naudingųjų iškasenų negalima švaistyti, tačiau kyla klausimas, ar palikti rezervus 50–100 metų yra racionalu visais atvejais. Istoriniai duomenys rodo, kad, neeksploatuojant kai kurių naudingųjų iškasenų, jų ekonominė vertė laikui bėgant mažėja arba jos apskritai tampa nebenaudingos. Taip dėl vienų ar kitų priežasčių atsitiko ir su Lietuvoje nebeišgaunamais kreidos mergeliu, opoka ar sapropeliu, kurie slūgso Lietuvos žemės gelmėse nebenaudojami. Juolab kad įsigaliojus siūlomiems teisės aktams ir daliai įmonių pasitraukus iš rinkos dėl finansinių sunkumų tam tikri gamtos ištekliai būtų nebenaudojami, užuot naudojus racionaliai. Štai kad ir nutraukus dalies ekploatuojamų durpynų veiklą, kaip teigia specialistai, šie ištekliai sugestų. Todėl ir geologai pritaria, kad ištekliai turi būti naudojami racionaliai, tačiau laiku.
Taigi peršasi išvada, kad padidinus mokesčio už gamtinius išteklius tarifus nebūtų sulaukta jokių teigiamų pasekmių. Tik neigiamų.

Peršasi išvada, kad padidinus mokesčio už gamtinius išteklius tarifus nebūtų sulaukta jokių teigiamų pasekmių.