Šiemet priešrinkiminis periodas Lietuvoje buvo ypatingas. Ypatingas savo nykumu. Taip ir neteko išgirsti jokios naujesnės, originalesnės, netgi įdomesnės minties ar idėjos. Tikras senų klišių atrajojimas. Jeigu tokia beidėjystė vyrautų pažangiose privačiose įmonėse, jos mikliai išrūktų pro kaminą.

Tad ir jokių ženklių permainų iš naujosios valdžios tikėtis neverta. Nors jų tikrai labai reikėtų. Juk šiandien mūsų visuomenė sutrikusi, jos orientyrai visiškai išdrikę, o lyderiai apspangę.
Jau aštuonerius metus kalbame, kad įstojusi į Europos Sąjungą ir NATO Lietuva neranda naujo plano, naujo idealo, naujos strategijos, ką reikia daryti toliau. Kitaip tariant, neturime kažkokio mus vienijančio ir uždegančio tikslo. Nei nueinantys, nei ateinantys politikai nieko išmintingo nepasiūlė, o ir nepasiūlys.
Tad kol grandiozinių tikslų nėra, visuomenei, matyt, geriausia išeitis būtų ne kažko laukti, o išgryninti smulkesnius bei žemiškesnius siekius ir juos įgyvendinti.
Praėjusią savaitę sėdėdamas Valdovų rūmų renginyje ir matydamas, kiek juose visko jau nuveikta, nejučia susimąsčiau, kad daugumai žmonių norisi ne tik kokių globalių projektų, o kartais visai paprastų, prie kurių jie patys gali prisiliesti, prisidėti, per kuriuos gali įprasminti save bei savo darbus. Na, kad ir tie patys Valdovų rūmai: kažkas juos keikė, kritikavo, bet tūkstančiai žmonių juos lipdė: vieni rinko pinigus, kiti statė, treti audė, ketvirti liejo koklius, penkti prie Valdovų rūmų įkūrė orkestrą. Daug kas dirbo nemokamai, aukojo savo laiką ir patirtį, kiti dovanojo meno vertybes. Bet jie laimingi, nes taip per Valdovų rūmus įprasmino save ir gal net įsiamžino.
Tikriausiai to dauguma žmonių ir nori – kažką palikti po savęs, kad prieš keliaujant anapus netektų padaryti išvados, jog gyvenimas yra sumautas ir nieko čia toje Lietuvoje net ir per 70 metų pasiekti ar nuveikti neįmanoma. Iš tiesų tai tikrai įmanoma. Ir dalis (tegul ir mažesnioji) žmonių sugalvoja, kaip tai padaryti. Bet tas palikimas ar tie darbai yra gana smulkūs, be to, jie nevienija visos mūsų tautos.
Subjektyvia mano nuomone, mūsų visuomenė būtų kur kas sveikesnė ir optimistiškesnė, jei turėtų galimybę kažką kurti bendromis jėgomis ar pinigais. Ir ne keliasdešimt žmonių, o milijonas ar pusantro. Kažkada kalbėta apie Tautos namų statybą, prie kurios prisidėti galėtų kiekvienas, vėliau sklandė idėja kurti vienos ar kitos tematikos parkus, vienas inteligentas yra kėlęs mintį bendromis jėgomis atgaivinti merdinčius Lietuvos dvarus. Čia dar būtų galima įrašyti šimtus kitų pasiūlymų, ir nebūtinai materialių.
Žinoma, jie ne tokie kaip bendros pastangos siekti, kad Lietuva taptų ES nare (nes tokie tikslai būna amžiaus tikslai ir jų negali turėti nuolat vis naujų), bet jie tikrai pakylėtų žmones, smarkiai sumažintų susiskaldymą, pagerintų bendrą visų mūsų savijautą, ir kad po savęs paliko kažką gero bei naudingo valstybei, galėtų didžiuotis dauguma žmonių.