Europos federacijos idėją komentuoja Vilniuje viešėjusi Vengrijos ministrė ES reikalams Eniko Gyori.
VEIDAS.: Koks Vengrijos požiūris į labiau centralizuotą Europą?
E.G.: Prezidentavimo ES metu turėjome labai paprastą šūkį – „stipresnė Europa“. Jis labai paprastas, bet kartu atitinkantis būtinybę. Juk šiuo metu svarbu ne vien stipresnė 27 šalių bendruomenė ir jų institucijos, bet ir stiprios atskiros šalys. Europos konkurencingumas globaliame pasaulyje gali didėti tik tuomet, jei bus stiprios Bendriją sudarančios valstybės.
Ir nors tai neprieštarauja stiprios Bendrijos idėjai, vis dėlto mes netikime sąjunga, kurioje išnyksta šalys narės. Nes mūsų stiprybė ta, kad visi esame skirtingi, o mus vienija bazinės ES vertybės.
Tačiau norėčiau pabrėžti, kad reikia atskirti euro zonos šalis nuo euro neįsivedusių valstybių.
VEIDAS: Manote, kad euro zonai turėtų galioti kitokia tvarka?
E.G.: Daugiau nei akivaizdu, kad euro zonos valstybėms šiuo metu reikalingas didesnis bendradarbiavimas ekonomikos klausimais, nes tik tai gali užtikrinti sėkmingą bendros valiutos egzistavimą. Taigi mes nieko prieš, jei euro zona stiprės, didins bendradarbiavimą zonos viduje ir ims judėti fiskalinės sąjungos link.
VEIDAS: Bet ir Vengrija gali tapti tos pačios euro zonos nare?
E.G.: Kol kas mūsų čia dar nėra. Suvokiame įsipareigojimą įsivesti eurą, kai tik tam būsime pasirengę, tačiau kol kas dar nesame. Įstoję į ES, aštuonerius metus mes ne artėjome prie bendrų europinių tikslų, bet nuo jų tolome. Prieš dvejus metus, į valdžią atėjus centro dešiniajai vyriausybei, mes pirmiausia nusprendėme negudrauti su skaičiais. Nes kai atėjome į valdžią, oficialiai skelbiamas biudžeto deficitas siekė 4 proc., o iš tiesų buvo 7 proc. Jei nebūtume įsikišę, jis būtų išaugęs dar labiau, tad mums teko griežtai kontroliuoti valstybės išlaidas, iš esmės reformuoti valstybės finansus ir sumažinti valstybės skolą. Tam mums reikia daugiau lankstumo ir daugiau įrankių savo rankose. Todėl euro zonos įpareigojimai mums būtų labiau žalingi nei naudingi.
Tačiau pasikartosiu – euro zona turi stiprėti, ir ne tik dėl jos pačios gerovės, bet ir dėl šalių, kurios neturi euro, nes kas vyksta euro zonoje, tas nedelsiant atsiliepia ir kitoms ES valstybėms.
VEIDAS: Vis dėlto yra sričių, kuriose visos ES narės turėtų dirbti išvien?
E.G.: Taip, kai kalbame apie augimo skatinimą, darbo vietų kūrimą, vidaus rinką, sprendimai turi būti priimami visų 27 ES narių. Be to, sutarimas įmanomas ir dėl daugybės su fiskaline politika susijusių klausimų. Pavyzdžiui, beveik visos narės sutinka dėl Europos investicijų banko rekapitalizavimo, dėl bendros rinkos akto priėmimo, taip pat dėl siekio sumažinti skolas. Bet, pavyzdžiui, mokesčių suvienodinimo klausimu mes esame labai atsargūs.
VEIDAS: O kaip vertinate ketinimus išleisti euroobligacijas?
E.G.: Visi žinome, kad Vokietijos, kuri yra pagrindinė euro zonos valstybių kreditorė, gyventojai nenori apmokėti svetimų sąskaitų. Ir juos tikrai galima suprasti. Jie kitaip žiūri į pinigus, į išlaidavimą. O juk čia pat – visai kitokius įpročius turintys Viduržemio jūros šalių gyventojai. Tačiau kad ir kokie būtų skirtumai, mano manymu, išleisti euroobligacijas yra labai svarbus sprendimas, ir jis turėtų būti priimtas, kad būtų sumažintas euro zonos šalių disbalansas.
VEIDAS: Ar jums priimtina federalinės euro zonos idėja?
E.G.: Europos Komisija birželio pabaigai jau rengia konkrečius pasiūlymus dėl tiesioginio bankų finansavimo, o Jose Manuelis Barroso kalba apie bankų sujungimą į bendrą sistemą. Tokius siūlymus diktuoja pamokos, kurias išmokome 2008-aisiais, kai iš mokesčių mokėtojų pinigų buvo gelbėjamos privačios finansų institucijos, nes naujausi siūlymai reiškia, kad bankai bus patys už save atsakingi, o valstybės, kartu ir mokesčių mokėtojai, nebeturės rūpintis jų gelbėjimu ištikus krizei.