“Veidas” gana dažnai rašė apie a.a. Bronislovą Lubį, podažniai jį kalbindavo, bet tai daugiausia buvo tekstai apie verslą ir apie politiką. Apie jį kaip apie žmogų žinojome mažai. Staigi jo mirtis sukrėtė ir nukreipė į gilesnius apmąstymus bei palyginimus su kitais Lietuvos verslininkais.
Aišku viena – tai buvo galinga, bet kartu santūri ir Lietuvai ypač reikalinga figūra, be to, geras pavyzdys kitiems verslininkams. Lietuvai, kaip valstybei, jis ypač svarbus, nes sukūrė visiškai lietuvišką koncerną, daugiau nei 5 tūkst. darbo vietų, darbuotojams mokėjo ne minimalias, o kone dvigubai didesnes nei šalies vidurkis algas. Jo koncernas buvo ir yra vienas didžiausių eksportuotojų bei mokesčių mokėtojų.
Žinoma, atsiras tvirtinančių, kad “Achemą” jis privatizavo pusvelčiui, bus aiškinančių, kad jis buvo pernelyg prorusiškas ar kad jo lobistinė veikla pernelyg kieta ir ne visai skaidri, ir jie bus teisūs. Sunkiai pozityvių vertinimų apie B.Lubį pririnktų tiek energetikos ministras Arvydas Sekmokas, tiek tikriausiai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet jis vis tiek buvo didis ir iš esmės pozityvus pavyzdys kitiems.
Kodėl taip teigiame? Štai keletas argumentų: privatizaciją mūsų šalyje galima laikyti vienu labiausiai nevykusių ir ydingų projektų, bet tai jau istorija. Jos metu šimtai tūkstančių žmonių privatizavo gamyklas, įmones, kitą turtą. Tačiau daugiau kaip pusės tų gamyklų ir to turto po dvidešimties metų nebėra. Tarkime, kur šiandien “Ekranas”, “Kuro apratūra”, “Vilniaus vingis”, “Inkaras”, “Alytaus tekstilė” ar “Žalgirio” gamykla? Jų nebėra. O B.Lubiui ir kai kuriems kitiems talentingiems verslininkams iš privatizuotų įmonių pavyko sukurti klestinčius ir valstybei didelę naudą duodančius koncernus.
Ypač svarbu tai, kad B.Lubys nebuvo godus ir nesivaikė prabangos. Jis neturėjo lėktuvų, jachtų nei pilių užsienyje. Dažnai važinėdavo mažiuku “Smart” automobiliu. O kiek labdaros yra skyręs, kiek žmonių ar renginių bei projektų parėmęs, tai net įvertinti sunku. Tikriausiai tūkstančius: pradedant padegėliais, talentingais rašytojais, gabiais studentais ir baigiant visokiausiais kultūros centrais ar miestų šventėmis. Jo dėka Lietuvoje atsirado nemažai skulptūrų ir paminklų, dviračių takų, renovuota vaikų darželių. Per penkerius metus labdarai ir paramai jis atseikėjo 20 mln. Lt, o juk galėjo už šiuos pinigus nusipirkti jachtą ar malūnsparnį.
Gal todėl Jonavoje ir Plungoje jis buvo pusdievis, Jonava net “Lubianka” buvo vadinama. Ar daug žinote miestų, kuriuos miestiečiai iš pagarbos vadintų kokio verslininko vardu? Ar daug žinote lietuvių darbdavių, kuriuos darbuotojai gerbtų ir būtų patenkinti mokamų atlyginimų dydžiu?
Žinoma, valdžiai ir politikams B.Lubys nebuvo labai parankus ir simpatiškas, nes dažnai įžūliai primesdavo savo valią, keldavo didžiulius reikalavimus ir argumentuotai kritikuodavo. Kita vertus, juk prieš rinkimus B.Lubys vienoda suma paremdavo daugumą Lietuvos partijų. Be to, jo ambicijos ir reikalavimai versdavo greičiau suktis ministerijas ir įvairias valstybines kontoras. Tarkime, jis planavo statyti nuosavą dujų terminalą, ir tai Lietuvai būtų naudinga: juk lygindami mes žinotume, ko reikalauti iš valstybinio terminalo statytojų.
Apskritai B.Lubys visada mąstė ne vien apie savo verslą, bet ir apie visą valstybę. Gal kartais gudraudavo, gal kartais klysdavo, gal kartais turėdavo pernelyg didelį apetitą, bet iš tiesų jis buvo reikšmingiausia verslo figūra šį dvidešimtmetį. Gerąja prasme.