Politikų reitingai dar niekada nebuvo tokie stabilūs: geriausia – prezidentė Dalia Grybauskaitė, blogiausias – premjeras Andrius Kubilius. Tokie Lietuvos gyventojų vertinimai nekinta jau daugiau nei metus. Kitaip tariant, tautiečiai turi ir asmenį, kuris dėl visko kaltas, ir lyderę, kuriai viskas atleidžiama.

Tačiau kai kalbama ne apie asmenis, o apie institucijas, paaiškėja, kad čia permainų esama gana daug ir gana ženklių. Pasitikėjimas visomis politinėmis institucijomis krito tragiškai: tarkime, 2004-aisiais Vyriausybe pasitikėjo 31 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, o dabar jau tik 10 proc.; Seimu 2004-aisiais pasitikėjo 15 proc., o dabar jau vos 3,8 proc. (priminkime, kad 1991 m. Aukščiausiąją Tarybą palankiai vertino net 52 proc. žmonių). Apie partijas apskritai net neverta šnekėti – pasitikėjimas jomis nebesiekia nė 3 proc. Tiksliau tariant, jomis pasitiki tik tie, kurie toms partijoms ir priklauso, o jie ir sudaro maždaug 3 proc. šalies gyventojų.

Sociologai bandė pasiteirauti, kodėl Lietuvos gyventojai nepasitiki Seimu, partijomis, ir išgirdo tokias priežastis: Seimo nariai – savanaudžiai, jie kovoja tik dėl savo interesų, nevykdo pažadų, pjaunasi, barasi, meluoja, jiems nerūpi paprasti žmonės, Seime nesiliauja rietenos, parlamentarai priima ydingus įstatymus ir pan.

Beje, iš tyrimų bendrovės “Vilmorus” sociologinių apklausų matyti, kad žemyn smunka ne tik politinių institucijų reitingai. Kovoje dėl žemiausių reitingų joms nedaug tenusileidžia ir teisėtvarkos institucijos. Tarkime, per pastaruosius dvejus metus pasitikinčiųjų prokuratūra sumažėjo iki 14,7 proc. Drastiškai smuktelėjo ir pasitikėjimas teismais: nuo 24 proc. 2004-aisiais, iki 13,5 proc. dabar. Šiek tiek pakenčiamiau atrodo gal tik policija, kuria ir šiandien pasitiki per 35 proc. respondentų.

Pastaraisiais metais stipriai žemyn nučiuožė ir Lietuvos gyventojų pasitikėjimas “Sodra”, taip pat komerciniais bankais. Ir čia priežastys gana aiškios.

Teisybės dėlei derėtų paminėti, kad ir pasitikėjimas žiniasklaida smuko gana stipriai – nuo 69 proc. 2001-aisiais, iki 44 proc. šiuo metu. Tas nuosmukis gana pagrįstas, nes žiniasklaidos, ypač televizijų bei dalies spaudos leidinių, kokybė sumenko ar ji stipriai nutolo nuo pagrindinės savo funkcijos – informuoti ir šviesti.

Tačiau tai nereiškia, kad visuomenė tampa nihilistinė ir niekuo nebepasitiki. Mat yra institucijų, kuriomis pasitikima labiau nei anksčiau. Tarp tokių derėtų paminėti kariuomenę, pasitikėjimas kuria padidėjo nuo 33 proc. 2000-aisiais iki 52,3 proc. šiuo metu. Stipriai nuo Rolando Pakso laikų išaugo ir pasitikėjimas prezidento institucija, juk 2004-aisiais ja pasitikėjo vos 26 proc. apklaustųjų, o šiuo metu – jau 73,3 proc. Ką jau kalbėti apie ugniagiasius ir gelbėtojus, kuriais šiemet pasitiki praktiškai visi Lietuvos gyventojai.

Taigi žmonių pasitikėjimo nesulaukusios institucijos ir jų vadovybė galbūt turėtų padaryti išvadas ir pasimokyti iš tų, kurios dirba kokybiškai ir žmonėms kelia pasitikėjimą.