Lietuva įdavė Aleksandro Lukašenkos režimui garsiausią Baltarusijos žmogaus teisių gynėją, kuris nuteistas puspenktų metų griežtojo režimo kolonijos. Bet ar verta tuo stebėtis, kai pirmasis naujai išrinktą Lietuvos prezidentę aplankė – kas? Ogi „mielasis“ mūsų kaimynas A.Lukašenka, nors nerašyta taisyklė, kad pirmuoju tiek naujo valstybės vadovo užsienio vizitu, tiek ir priimtu užsienio svečiu valstybė paprastai rodo savo prioritetus.
Lietuvos bankų maloniai suteikta ir Teisingumo ministerijos Baltarusijai su entuziazmu persiųsta informacija apie Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro „Viasna“ sąskaitas, atidarytas centro vadovo Alesiaus Beliackio vardu, suteikė režimui galimybę apkaltinti jį slėpus pajamas ir uždaryti į koloniją ketveriems su puse metų. Teisingumo ministerija teisinosi, kad tai buvusi rutininė klaida, padaryta iš nežinojimo. Bet, pasak parlamentaro Emanuelio Zingerio, klerkai galėjo nors „pagūglinti“, jei nebuvo girdėję kovotojų su Baltarusijos režimu pavardžių. Na, gal galėjo nežinoti jų pavardžių, bet negalėjo nežinoti, kad Baltarusija – unikali valstybė, nes vienintelė Europoje yra valdoma diktatoriaus. Tiesa, gal ministerijos klerkė, vadovavusi išdavystei, Baltarusijai jaučia visai kitokių jausmų, nes ten – jos vyro biznelis.
Teisingumo ministras R.Šimašius galiausiai pareiškė, kad šis skandalas naudingas Rusijai, nes silpnina Lietuvos poziciją istorijoje dėl buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo paleidimo Austrijoje. Suprask, gal rusai ir sugundė bankininkus bei R.Šimašiaus pavaldinius išduoti režimui jo oponentus? Tokia sąmokslo teorija niekas nepatikėtų net balandžio 1-ąją.
O kaip gėdinome, kad Austrija – Rusijos liokajus, beje, jau tada, kai oficialūs Lietuvos pareigūnai žinojo, ką pridirbome pataikaudami A.Lukašenkos režimui. Žodžiu, juokiasi puodas, kad katilas juodas.