Aplinkos ministerija pasigyrė: pagaliau renovuotas pirmasis daugiabutis namas pagal JESSICA programą. Valdžia vis tikisi, kad renovacija dar pajudės. Tačiau šiandien jau visiškai aišku: nepajudės. Pagal dabartinę schemą – tikrai ne.

Į Plungę, kur už 1,12 mln. Lt baigtas renovuoti pirmasis senas daugiabutis pagal JESSICA finansinį modelį, praeitą savaitę vyko ir aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas.
Išties šie plungiškiai gyvens ir gražiau, ir taupiau: namo energijos sąnaudos sumažės daugiau nei perpus. Tik kažkaip keista džiaugtis vienu apšiltintu namu, kai dar beveik 800 mln. Lt europinių lėšų renovacijai kompensuoti tebeguli nepanaudoti sąskaitoje. Tiesa, skelbiama, kad renovacijos darbai pagal naują programą šiuo metu vyksta dar 27 namų, 25 bendrijos vykdo rangos darbų konkursus, o 52 rengia techninius projektus, bet visiems aišku, kad tai – tik renovacijos programos fiasko patvirtinimas.
Vyriausybė nusiteikusi dar 15 proc. didinti valstybės paramą renovuojantiesiems, bet dėl to renovacija nepaspartės. Pastarieji metai aiškiai parodė, kad gyventojai renovuoti daugiabučių namų nenori. Tad ką daryti? Ekspertai ragina pagaliau išmėginti Europoje paplitusį modelį, kai namai atnaujinami energetinių paslaugų bendrovių lėšomis, o gyventojai nemoka nieko, arba veikti dar ryžtingiau – imtis netgi priverstinės renovacijos. Nes nedarant nieko beliks tik stebėti, kaip ir toliau renovuojami tik pavieniai kiauri daugiabučiai namai.

Lietuviai renovacijos nenori

42-ejų Pavelas Paškevičius neatsistebi, kad po renovacijos beveik keturiasdešimties metų devynaukštis sostinės Didlaukio g., kuriame jis su šeima turi butą, atrodo kaip naujas. “Be to, šalia esančio nerenovuoto namo gyventojai už šildymą moka dvigubai daugiau”, – teigia P.Paškevičus. Jis iškart pastebėjo, kad laiptinėje padaugėjo skelbimų, jog ieškoma buto šiame name. Vyriškis skaičiuoja, kad jis į renovaciją investavo 12,5 tūkst. Lt (palūkanų mokėti nereikės, nes turėjo santaupų), o jei dabar sumanytų butą parduoti, jo kainą galėtų drąsiai kilstelėti kokiais keturiasdešimčia tūkstančių.
Tuo tarpu 50 m. plungiškio Romualdo Drukteinio, priešingai nei didžiosios dalies Lietuvos, visai negąsdina gresiantis šildymo kainų kilimas: šis vyras taip pat gyvena prieš kelerius metus renovuotame daugiabutyje ir žino, kad jo sąskaitos padidės nedaug. Šių metų sausį už 57,41 kv. m buto šildymą R.Drukteinis mokėjo 111,25 Lt. Renovacija šiam plungiškiui atsiėjo daugiau: beveik 20 tūkst. Lt. Bet R.Drukteinį labiausiai domino ne tai, kada ši investicija atsipirks. “Juk renovacija – ne verslo planas. Man tai panašiau į seno automobilio pakeitimą nauju”, – dėstė plungiškis.
Toks požiūris į būsto renovaciją, ko gero, teisingiausias. Taip, mokesčiai už šildymą sumažėja, bet prisideda palūkanos ir paskolų įmokos, tad, kaip sako dabartinę renovacijos schemą kritikuojantis ekonomistas Raimondas Kuodis, mokama panašiai, kaip ir iki renovacijos. Tai reiškia, kad kol renovacija atsiperka – o tam turi praeiti 10–20 metų – realiai sutaupoma ne tiek jau daug. Užtat pagerėja gyvenimo kokybė. Be to, renovacija labai naudinga visai šalies ekonomikai. Tad renovuoti, šiaip ar taip, būtų verta.
Tačiau pastarieji argumentai didžiumos lietuvių, gyvenančių apverktinos būklės namuose, neveikia. Visi nori šildytis pigiau, bet užsikrauti ant pečių paskolos naštą keliolikai metų atrodo per didelė kaina. Tuo labiau kad nemažą dalį daugiabučių namų gyventojų sudaro pensininkai, socialiai remtini asmenys ir bedarbiai. Dažno jų nė trupučio nejaudina, kad po renovacijos apie penktadaliu padidės buto vertė. O jei gyventojas gauna kompensaciją už šildymą, jam tuo labiau nerūpi, kad šildymas atpigs.
Kad gaunantieji kompensacijas labiausiai ir stabdo renovaciją (nors socialiai remtiniems ji nekainuoja), turėjo progos įsitikinti ir Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Gatautis. Kaunas, kaip žinoma, dar 2009 m. pasišovė kompleksiškai renovuoti iš karto visą nedidelį daugiabučių namų kvartalą (apie dešimt namų): apšiltinti ne tik namus, bet ir atnaujinti šilumines trasas bei inžinerinius tinklus, sutvarkyti aplinką. Idėja graži, toks kvartalas galėtų tapti pavyzdinis, bet per dvejus metus savivaldybė dar net neatsirinko kvartalo, kuris būtų renovuojamas. Kodėl? Nes žmonės nenori. “Iš karto buvome suradę patį prasčiausią Kauno kvartalą ir atrodė, kad reikia tik imti ir renovuoti. Bet paaiškėjo, kad 60–70 proc. jo gyventojų gauna kompensacijas už šildymą ir renovuoti nemato jokio reikalo”, – kodėl graži idėja stringa, pasakojo R.Gatautis. Taigi kauniečiai įklimpo į paieškas ir nesibaigiančias su gyventojais derybas, kurios tęsiasi iki pat dabar.

Sutiktų, jei nereikėtų skolintis

Į Plungę paminėti pirmo pagal JESSICA programą renovuoto daugiabučio pabaigtuvių taip pat lankęsis Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktorius Algirdas Čepas sako girdėjęs, kaip kaimynai iš greta esančio nerenovuoto namo pavydžiai aptarinėjo: šitie, matai, už šildymą moka po 120 Lt, o jie – arti keturių šimtų. “Žmonės supranta renovacijos neišvengiamumą”, – mano A.Čepas. Tad kodėl nerenovuojame? “Sąmoningumo trūksta. Kitų šalių patirtis rodo, kad renovaciją paskatina ir tam tikras bandos jausmas, kai vienu metu renovuojami daug, kokie penki šeši šimtai namų. Tai pasiekę ir Lietuvoje galėtume turėti renovacijos bangą”, – svarstė A.Čepas. Bet kol kas tai tik tolimas miražas. Dar 2004–2009 m. planuota renovuoti apie 10 tūkst. daugiabučių namų, o šiandien jokių planų valdžia nebekelia – nėra prasmės, nes iki šios dienos renovuota iš viso tik apie keturi šimtai namų.
Beje, apie kitų šalių patirtį. Prieš keletą savaičių Lietuvoje viešėjusi ES klimato komisarė Connie Hedegaard stebėjosi, kodėl Lietuva taip įsikibusi dabartinės renovacijos schemos, jei ji akivaizdžiai neveikia. ES komisarė siūlė pasimokyti iš vokiečių, prancūzų ar danų, kurie būstą sėkmingai renovavo ir be gyventojų paskolų – tai atlikta energetinių įmonių lėšomis, kurios savo investicijas vėliau susirenka iš sutaupytų lėšų.
Lietuvos ekspertai taip pat teigia, kad tai galėtų būti gelbėjimo ratas dabartinei renovacijos programai. “Paramą galima didinti, bet tai nepadės – žmonės bijo, nepasitiki renovacija, nenori imti paskolų, užstatyti butų ir būti palikti vieni prieš rangovus”, – sako “Ekotermijos” direktorius Valdas Lukoševičius. Ši įmonė atliko ir Energetikos ministerijai pateikė tyrimą, kaip išjudinti  renovaciją. “Ekotermija” taip pat siūlo remtis Vakarų patirtimi: patikėti renovaciją energetinių paslaugų bendrovėms, kurios visus darbus atliktų savo lėšomis, o per 10–15 metų jas atsiimtų iš už energiją sutaupytų lėšų, nes gyventojai tuos metus mokėtų tiek pat, kiek ir iki renovacijos. Skirtumas tas, kad gyventų šilčiau neišleidę nė lito. O renovaciją atlikusiai bendrovei susigrąžinus investicijas, sumažėtų ir sąskaitos. “Manau, tada žmonės lengviau duotų sutikimą renovacijai”, – įsitikinęs V.Lukoševičius.
Dar griežtesnės nuomonės yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros vedėjas prof. Juozas Valivonis. “Renovuoti verta, tačiau kompleksiškai, o geriausia – iš karto atskirus kvartalus. Reikia ne tik patį namą apšiltinti, bet ir šilumines trasas, virš kurių žiemą žolė želia, atnaujinti, – tikina profesorius. – Bet demokratiniu būdu nieko nepasieksime, reikia veikti ryžtingai ir renovacijos imtis organizuotai, nebesileidžiant į derinimus su bendrijomis. Tai juk neveikia.” Taigi J.Valivonis, kaip ir R.Kuodis, renovaciją siūlo daryti priverstinai.
Kokį būdą rinktis, Vyriausybė dar neapsisprendė. Tad kol kas renovacija vyks taip, kaip ir iki šiol: su dideliais užmojais, bet vėžlio žingsniu.