Nors iki artimiausių rinkimų Lietuvoje liko mažiau nei 4 mėnesiai, rinkiminėmis nuotaikomis mūsų šalyje kol kas net nekvepia. Iš visų pusių sklinda visiškas abejingumas. Štai iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos apklausos sužinome, kad artėjančiuose Savivaldos rinkimuose ketina tikrai dalyvauti tik ketvirtadalis apklaustųjų, o 56,8 proc. vis dar nežino, ar jie norės ateiti prie balsavimo urnų. Ne ką menkesnis abejingumas tvyro ir politikų bei partijų stovyklose: jokių programų, jokių vizijų, jokių gražių žodžių ir net pažadų – jokių. Tiesą sakant, su pažadais šiemet ir kitų metų pradžioje bus striuka. Net sunku įsivaizduoti, ką taip apsitapšnojusios partijos dar gali siūlyti ir žadėti. Tarkime, ką gali siūlyti konservatoriai, prisimenant jų programą ir pažadus prieš Seimo rinkimus, kartu matant jų pastarųjų dvejų metų nuopelnus. Arba, ką gali žadėti liberalai, prisikėlėliai ar net tie patys socialdemokratai. Jie nebeturi jokios moralinės teisės net išsižioti, nekalbant apie partijų kažkokių programų rašymą.

Nebent prieš šiuos rinkimus kokia nors partija imtųsi sarkazmo ir paskelbtų, kad štai jie pristato programą, bet realiai viską darys priešingai, nei žada. Arba dėl įdomumo galėtų susikurti kokia anarchistų partija, o gal draugų partija, arba, pavyzdžiui, partija kad ir tokiu pavadinimu “Vertybės yra niekas, troškulys yra viskas”. Ir, tiesą sakant, jos nedaug skirtųsi nuo dabar Lietuvoje veikiančių partijų.

Liūdna ir net baisu konstatuoti, bet Lietuvoje demokratijos garantas –  partijos – pačios negrįžtamai suniokojo savo reputaciją ir galutinai prarado bet kokius pasitikėjimo likučius. Juk šiandien partijomis pasitiki ir jas palankiai vertina mažiau nei 3 proc. Lietuvos gyventojų.

Čia kyla jau hamletiškas klausimas, kaip žmonėms elgtis per rinkimus ir pagal ką rinkti valdžią. Lietuviškos partijos jokių savo vertybių nebeturi, jų programomis ir šūkiais remtis neišeina, nes net tų partijų lyderiai nelabai žino, kas ten tose jų programose parašyta. Savaime suprantama, žodiniais pažadais irgi negali kliautis, nes šie užmirštami maždaug per 3 minutes po pasakymo. Patys politikai siūlo, kad prieš priimant sprendimus už ką balsuoti, geriausia būtų žvelgti į asmenybes ir į jų nuopelnus. Tik kad ir su tais nuopelnais sudėtinga: maždaug trečdalis savivaldybių merų ir administracijų direktorių per šią kadenciją turėjo reikalų su Specialiųjų tyrimų tarnyba ir teismais. Taigi ir dėl asmenybių nekas.

Regis, iki šiol labiausiai išlošė ir teisingiausiai per rinkimus elgėsi tie, kurie savo balsą atiduodavo už 3 alaus butelius, 4 makaronų pakelius ar už 20 Lt. Visi jie bent šiokios tokios naudos turėjo, o visiems kitiems   buvo tik akių dūmimas. Žinoma, tai juodas humoras, bet Lietuvoje, kalbant apie partijas ir apie rinkimus, be jo nebeįmanoma.