Prieš 360 metų prasidėjo didysis ir pergalingas Rusijos žygis prieš jungtinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Jo pasekmės Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tautoms buvo tragiškos: rusų pergalės ne tik atvėrė kelią okupuoti Vilnių, bet ir palaidojo ukrainiečių valstybės susikūrimo viltį.

1654 m. gegužės 13 d. iš Maskvos ATR sienos link pajudėjo pirmieji Rusijos kariuomenės pulkai. Šiam žygiui rusai mobilizavo neįtikėtinas pajėgas – tris armijas ir neseniai Rusijos valstybės dalimi tapusios kairiakrantės Ukrainos kazokų korpusą. Iš viso beveik 100 tūkst. gerai ginkluotų karių.
Jau tada karui pateisinti pasitelkta ideologinė propaganda. Rusija tikino, kad šalis eina kariauti siekdama ne užgrobti naujas teritorijas, o apginti ATR gyvenančių stačiatikių teises. Išvertus į šiandienos kalba, tai skambėtų “ateiname ginti rusakalbių”.
Pretekstą tam suteikė ne kas kitas, o garsusis ukrainiečių etmonas Bochdanas Chmelnickis, pakėlęs maištą už kazokų laisvę prieš didžiąją dalį Ukrainos valdžiusią ATR.
B.Chmelnickio sukilimo nusilpninta Lietuvos ir Lenkijos valstybė rusams priešpastatyti tegalėjo tik apie 40 tūkst. karių.
Lietuvių ir lenkų kontroliuojamos tvirtovės pasidavė viena po kitos. Birželio pabaigoje buvo pasiektas pirmas ir pagrindinis žygio tikslas – lietuvių karių būrio saugoma Smolensko tvirtovė.
Pasidavė rusų smūgiams tvirtovė jau rudenį – rugsėjo pabaigoje. Šiek tiek anksčiau rusams vartus atkėlė Mogiliovas, Homelis, be mūšių buvo atiduotas Polockas. Ko gero, ilgiausiai laikėsi Vitebskas – į jį rusai įžengė tik prasidėjus žiemai.

Krauju užpylė Vilnių
1654 m. kampanijos rezultatas – atviras kelias į Lietuvos sostinę. 1655 m. Vilnius pirmą kartą “susipažino” su rusais. Miestas paskendo liepsnose, gatvėse vyko skerdynės ir plėšikavimas.
Lietuvos istoriko Alfredo Bumblausko knygoje “Senosios Lietuvos istorija 1009–1795″ cituojamas 1655 m. Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus laiškas atskleidžia vilniečių patirtus išgyvenimus. Laiške taip pat kalbama ir apie Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus Romanovo vizitą į Vilnių.
“Priešas jokio amžiaus, jokios lyties nepagailėjo, bet visur ir viską žudynėmis ir krauju užpylė, tačiau ypač Tėvų Bernardinų bažnyčią, į kur minia buvo suplūdusi kaip į talpiausią prieglobstį. Kitą dieną netikėtai atvyko pats caras ir dėl pamatytų gatvėse nepalaidotų lavonų pašiurpo. Ir nors įsakė palaidoti, bet tiek pat žmonių rengė laidotuves, kiek valdovo akys viešumoje nesusidūrė su nieko. Taip daugybė privačių namų ir rūsių atiteko numirėliams”, – rašė J.Tiškevičius.
Panašiai rusai elgėsi ir likusiose užgrobtose žemėse – plėšė ir degino. Kaunas, pasak amžininkų, po rusų vizito atrodė ne ką geriau nei Vilnius. “(Bažnyčių) altoriai išvartyti, išdaužyti, vietomis apdeginti, knygos suplėšytos, numirėliai iš karstų išmėtyti”, – liudijo amžininkai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m