Vakarų Europos šalyse seniai įprastas požiūris, kad restorane ar kavinėje svarbiausia ne prabangus interjeras, o kokybiškas bei šviežias maistas, jau ateina ir į Lietuvą.

Dauguma per pastaruosius dvejus metus Vilniuje ir Klaipėdoje duris atvėrusių naujų restoranų – kitokie, nei buvo iki šiol įprasta mūsų šalyje. Juose klientui nepaduodamas dešimties puslapių valgiaraštis, čia lentoje ranka surašyti vos trys keturi tą dieną siūlomi patiekalai. Maistas patiekiamas pačiose pigiausiose lėkštėse, svečiai sėdi ant paprastų kėdžių. Nėra ir akinamai baltų staltiesių ar prabangių žvakidžių, įmantrių stalo įrankių ir šviestuvų. Mat tokių restoranų savininkai visus pinigus investuoja į maisto kokybę. Jiems svarbiausia, kad patiekalai būtų pagaminti iš ką tik tiekėjų pristatytų produktų. Vietoje kasdien gaminami visi padažai, desertai, taip pat kiekvieną rytą kepama duona. Nė vienas mėsos ar žuvies patiekalas nėra ruošiamas iš anksto. Tad daugelyje šių restoranų ir kavinių nėra net šaldiklių. Nauja ir tai, kad virtuvės šefai yra restoranų savininkai.
Prieš trejus metus vienas pirmųjų kitokią maisto kultūrą Lietuvoje pradėjo skleisti Vytautas Samavičius, Klaipėdoje atidaręs restoraną „La Cle“. Restorano savininkas ir virtuvės šefas, nesislėpdamas nuo svečių už uždarų durų, pats atviroje virtuvėje ir gamina, ir bendrauja su klientais. Nors svečiai iš pradžių stebėjosi ne tik tuo, kad čia galima rinktis vos iš septynių ar devynių patiekalų, bet ir tuo, jog restoranas sekmadieniais ir pirmadieniais nedirba. Pirmą kartą čia apsilankiusiesiems vis dar sunku įprasti, kad maisto reikia laukti pusvalandį ir ilgiau arba išgirsti, jog baigėsi produktai, todėl vienas ar kitas patiekalas nebus pagamintas.
Tą dažnai tenka aiškinti ir dvejus metus Vilniuje veikiančio „Popierinio baro“ virtuvės šefui bei savininkui Reinaldui Janoniui: „Mes nei mėsos, nei salotų neprisikapojam visai dienai, todėl užsisakius patiekalą jo tenka kur kas ilgiau palaukti nei tinkliniuose restoranuose. Nemažai žmonių dėl to vis dar pyksta, bet tiems, kuriems nepatinka, gali rinktis valgyklas.“
Taip pat R.Janonis atsako ir į priekaištus, kad jo kavinėje vos dvylika staliukų, tad iš anksto nerezervavus vietos dažnai tenka ilgokai palaukti prie durų. O vakarais ir savaitgaliais klientai iš gatvės čia visai neaptarnaujami – maistas ruošiamas tik užsisakius mažiausiai penkis staliukus. „Jeigu nori, gali palaukti. Aš stengiuosi nepersitempti, man svarbiausia – išlaikyti maisto kokybės lygį. Dėl to iš kavinės uždirbu minimaliai, man čia tiesiog vieta, kurioje smagu būti. Laikausi tokio principo: niekada nenorėk per daug uždirbti iš žmonių“, – savo filosofiją atskleidžia R.Janonis, kurio kavinėje sriubos lėkštė kainuoja tik 4 Lt, o mėsos patiekalas – 9 Lt.
Vaikinas, maistą ruošiantis ne tik „Popieriniame bare“, bet ir privatiems pobūviams, taip pat vedantis kulinarinius seminarus, pabrėžia, kad klientai dažniausiai nežino, ko nori – tą turi pasakyti virtuvės šefas. Tad ir nereikia valgiaraščio iš keliolikos patiekalų. „Svarbiausia, kad, tarkim, mėsa būtų šviežiai pamarinuota ir ką tik iškepta, tada bus skanu. Dažniausiai net iš vakaro nežinau, ką gaminsiu kitą dieną. Tai priklauso nuo nuotaikos. Neseniai pats užsinorėjau pomidorų sriubos, tai išviriau ir klientams. Jeigu neturiu ūpo kepti pyrago, tą dieną jo ir nebūna. Nebent svečias labai nori deserto, tada greitai ką nors sukuriu“, – pasakoja R.Janonis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.