"Veido" archyvas

Dalios Grybauskaitės kietos rankos politika bent jau kol kas daugiau pavojų kelia ne demokratijai, o klanų interesams, suvešėjusiems inteligentiškojo Valdo Adamkaus prezidentavimo metais.

“Jeigu boba, tai koks čia autoritarizmas, o jeigu autoritarizmas, tai ar čia boba?” – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Raimundas Lopata pastebi prieštaravimų Lietuvą įaudrinusiuose buvusio Seimo pirmininko pareiškimuose.

Tai tiek apie Arūno Valinsko logiką ir Lietuvą kelias savaites krečiančias lingvistines diskusijas. Kur kas svarbiau išsiaiškinti, ar kategoriška prezidentės retorika ir giljotinos pagrindu vykdoma kadrų politika kelia pavojų demokratijai. Kad ir kaip kartais stebintų kai kurie kadriniai pasikeitimai aukštuose postuose ar labai jau panašios į parodomąsias kyšininkų gaudymo akcijos, vis dėlto vis labiau juntama, kad valstybėje kažkas vyksta. Vieni įžvelgia šliaužiantį autoritarizmą, kiti politinį revanšizmą, treti – rimtos kovos su korupcija užuomazgas. Tad kas tai iš tiesų yra ir kam iš to bus naudos?

Diktatūra, nukreipta prieš interesų grupes

“Lietuvoje vyksta šiokia tokia revoliucija. Prezidentė jaučia liaudies nepasitenkinimą ir dėl teisėtvarkos, ir dėl ekonomikos. Teisingai keliamas klausimas: ponai, kiek realiomis laisvės atėmimo bausmėmis nubausta valdininkų už kyšininkavimą per pastaruosius metus? Nė vieno. Kalbama, kad kontrabanda sukasi milijardais litų, vadinasi, per valstybės sieną ji eina kiaurai. O kiek kontrabandininkų atsidūrė už grotų? – Klaipėdos universiteto istorikas Vygantas Vareikis piktinasi, kad socialdemokratai sukūrė visuotinio švaistymo sistemą, vyrauja biurokratinių valdininkų diktatūra. – Tad ar nereikia kietos rankos? Norint ką nors keisti, reikia revoliucinių metodų”.

D.Grybauskaitė rinkėjams kaip tik ir žadėjo žaboti korupciją, ardyti žmones apvagiančius monopolininkų klanus. Diktatoriška retorika jos duotas pavedimas numarinti “Leo LT” iš pradžių labiau priminė paliepimą sunešioti geležines klumpes – juk tiek metų valstybė veikė derindamasi prie monopolininkų pageidavimų. Tik D.Grybauskaitei tapus prezidente Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pasipriešino savivalei nustatant elektros energijos kainas. Arba štai dar vienas diktatoriškas prezidentės paliepimas – suvaldyti farmacininkų apetitą. Kaip tik dabar vyksta žūtbūtinė kova, kas ką. Vargu ar tokia “diktatūra” kenksminga, nes ji verčia bijoti ne didžiąją visuomenės dalį, o jos sąskaita tarpstančias atskiras interesų grupės.

Vis dėlto filosofo Vytauto Radžvilo pastebėjimo apie D.Grybauskaitės “parodomąjį ryžtingumą” kategoriškai atmesti negalima. Prezidentė, pakritikavusi kokį įstatymą, veto teise pasinaudoja išskirtinai retai, o ką ji konkrečiai padarė, jos žodžiais tariant, atpainiodama supainiotą mokesčių sistemą?

Tačiau D.Grybauskaitės retoriką ir elgseną “VRP Hill & Knowlton” komunikacijos agentūros valdybos pirmininkas Mykolas Katkus linkęs vadinti ne autoritarizmu, o atsiliepimu į visuomenės nuomonę. “Demokratija – tai ne nuolatinė nesibaigianti diskusija. Turi būti ir žmonių, kurie nebijo prisiimti atsakomybės už sprendimus. Dabar vadinamasis Lietuvos elitas tarsi nepatenkintas, kad nesitariama su tauta. Bet žvelgiant iš šono atrodo, kad jie labiau nepatenkinti, jog nesitariama su jais. Juk institucionuoto tarimosi nebuvo ir anksčiau. Visi žinojo, kad V.Adamkus dažnai remiasi politologų ar TSPMI nuomone, patarėjai buvo šiek tiek ryškesnės figūros, bet viešos diskusijos irgi nebūdavo. Jei D.Grybauskaitė nesitaria, tai su kuo?” – retoriškai klausia M.Katkus.

V.Adamkaus prezidentavimo laikais iš TV ekranų ir laikraščių puslapių neišeidavęs tuometis TSPMI direktorius R.Lopata dabar labai lakoniškas: jis sako manantis, kad V.Adamkaus laikais tiesiog buvo normalus pliuralizmas, bet ir D.Grybauskaitė girdi akademinę visuomenę, o kalbos apie jos antisistemiškumą tiesiog kvailos.

Galvų kapojimu visų klausimų neišspręsime

“D.Grybauskaitė greičiau imasi ne diktatoriaus, o vyriausiojo kontrolieriaus vaidmens. Diktatorius pasakytų – ateinu ir padarau, o kontrolierius: štai čia negerai, mano manymu, reikėtų daryti šitaip, jei padarysite, bus gerai, o jei ne, ieškosim kitų sprendimų”, – dėsto komunikacijos specialistas M.Katkus. Jeigu prisimintume dvi kadencijas Lietuvai vadovavusio V.Adamkaus retoriką, jis dažniausiai kartodavęs “man kelia susirūpinimą”.

Neįsiklausančių į D.Grybauskaitės nuomonę karjera greitai baigiasi. Nors dėl nė vieno ankstesnio vadovo netekimo valstybei tragedijos, ko gero, nėra, vis dėlto dar ankstoka girti debiutantus, kurių neretai pats didžiausias privalumas, kad jie, perfrazuojant prezidentės frazę, bent jau neapsivogę.

Kas galėtų paneigti, kad D.Grybauskaitė, kuri neslėpdama prisipažino ieškanti patarėjų, galinčių tik surinkti medžiagą, dabar neieško ir kišeninių vadovų? Štai naujasis Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina sau kelia tokį tikslą: “VSD turėtų vykdyti valstybės vadovų ir institucijų pavedimus”. Ar nebus nukrypta į kitą kraštutinumą ir V.Adamkaus laikų VSD politiškai selektyvų nacionalinį saugumą pakeis saldofoniškas negebėjimas mąstyti savarankiškai?

Akivaizdus ir tas faktas, kad tai, ką prezidentė vadina rotacija, labiau primena kadrų valymą. Per visą antrąją V.Adamkaus kadenciją turbūt nepasikeitė tiek pareigūnų, kiek per nepilnus devynis D.Grybauskaitės prezidentavimo mėnesius. Iš tų valstybės įstaigų vadovų, kurie skiriami su prezidento palaiminimu, neskaičiuojant ministrų ir teismų vadovų, savo poste beliko Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas, tačiau jo kadencija baigiasi šiemet. Beje, prezidentės kritikos dėl nekuklios algos  jis jau spėjo sulaukti.

Akmens ant akmens nelikę ir kitose svarbiausiose valstybės institucijose, išskyrus STT ir Policijos departamentą. Negalima sakyti, kad visi šie pasikeitimai kažkaip susiję su D.Grybauskaite, bet dauguma – ne be jos tegul ir netiesioginės įtakos.

“Tam tikra rotacija turi būti, o jos gana ilgai nebuvo. Vadovo pakeitimas – viena iš galimybių šiek tiek padidinti pasitikėjimą institucija, jei tik tokia galimybe pasinaudojama”, – tvirtina Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. Algis Krupavičius.

Rytis Juozapavičius, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narys, primena Italijos “švarių rankų” akcijas, kai lyg garsiajame “Aštuonkojyje” su komisaru Kataniu priešakyje karabinieriai įsiverždavo į korporacijas, partijų būstines ir blogieji lyderiai būdavo išvesdinami surakinti antrankiais. Nušlavus korumpuotą elitą paaiškėdavo, kiek jie vagia iš bendruomenės. Pavyzdžiui, Milano metro linijos statyba atpigo keliskart.

Argi nėra panašumų su “Vilniaus vandenimis” ir vandens tarifais? “Tačiau korupcijos pažabojimas susijęs su antikorupcinėmis reformomis, o ne su blogųjų asmenų pašalinimu, nes neįgyvendinus reformų nušluoto korumpuoto elito vietą užima kiti”, – įsitikinęs R.Juozapavičius.

Vis dėlto, jo manymu, D.Grybauskaitė siunčia aiškų signalą, kad visi turi būti lygūs prieš įstatymus, o neliečiamųjų šioje šalyje neturėtų būti. Ir tai atskirus visuomenės narius bei pareigūnus, užsimojusius kažką daryti , kad būtų pažabota korupcija, drąsina ir gali įkvėpti.

Svarbiausia – ne žodžiai, o jų padariniai

Nepaisant pakeistų vadovų, Konkurencijos taryba kol kas niekaip neįžvelgia jokių neteisėtų susitarimų dėl kylančių degalų kainų, stringa žadėtos socialinės reformos. Vardyti galima ir toliau, bet D.Grybauskaitė prezidentauja nepilnus devynis mėnesius, o V.Adamkus su pertrauka Lietuvai vadovavo visą dešimtmetį, bet ir per šį laikotarpį nepavyko pradėti struktūrinių reformų, o realią įtaką, jei apsieisime be žodžio valdžia, kai kuriose srityse perėmė interesų grupės, diriguojamos vadinamojo valstybininkų klano, kurio štabo būstine buvo galima laikyti V.Adamkaus laikų Prezidentūrą.

“V.Adamkus suvaidino pozityvų vaidmenį, jis buvo diplomatas, vienijanti asmenybė, bet per minkštas, o jo patarėjai ir tam tikros grupuotės darė stiprią įtaką, valstybėje nebuvo tinkamo kontrolės mechanizmo”, – vardija V.Vareikis.

Jeigu lyginsime prezidentų įtaką, negalima užmiršti ir politinės aplinkos, ir laikmečio. “D.Grybauskaitės populiarumas – tai Winstono Churchillio reitingas karo metu. Visi jaučia, kad padėtis prasta, o buvusi finansų ministrė ir eurokomisarė jiems atrodo kaip žmogus, galintis žinoti, ką reikia daryti. Nors V.Adamkus buvo vienijantis vadovas, dažnai stengdavosi apeiti aštrius kampus. O D.Grybauskaitė aiškiai pasako savo nuomonę. Ji – sėkmingiausias Lietuvos istorijoje bandymas, kaip susidarius tam tikroms politinėms aplinkybėms, t.y. esant silpnai valdančiajai koalicijai, laviruoti tarp oficialių prezidento galių ir ką iš tikrųjų gali aktyviai veikiantis ir tautos pasitikėjimą turintis žmogus”, – tvirtina M.Katkus.

“Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės direktorius Vladas Gaidys priduria, kad D.Grybauskaitė, nors kaltinama reitingų vaikymusi, dažnai elgiasi priešingai, pavyzdžiui, dar per rinkimų kampaniją kartojo, kad bus dar blogiau, o žmonėms tai kažin ar patinka.

Vis dėlto, nepateikdama kai kurių savo sprendimų argumentų, prezidentė kartais tikrai sudaro įnoringos vadovės įspūdį, kuri tiesiog taip nori, ir viskas. Turintieji daugiau informacijos ją pateisina, nes ne visuomet valstybei būtų naudinga viešai skelbti visas aplinkybes. Kaip sutaria visi ekspertai, prezidentei vertėtų dažniau viešai, kad ir per nacionalinį transliuotoją, išdėstyti žmonėms savo nuomonę ir argumentus.

Bet kokiu atveju juk svarbiausia – net ne ką prezidentas sako, o kokia valstybė po jo vadovavimo lieka.