"Veido" archyvas

Šių metų gegužės 21-oji ir 22-oji Kanų festivalio istorijos metraščiuose bus prisimenamos kaip neeilinės dienos.

Apokaliptinės katastrofų dramos “Melancholija” apie neįtikėtinai gražią pasaulio pabaigą premjera, skandaligoji kūrybinės grupės spaudos konferencija, sensacingą naujieną įkaitinusios žurnalistų interpretacijos, Kanų festivalio direktorių tarybos specialusis posėdis, prieštaringas sprendimas paskelbti režisierių Larsą von Trierą persona non grata, danų provokatoriaus sarkazmo nestokojančios reakcijos, vieši atsiprašymai, nuoširdūs pasiaiškinimai sukėlė galingą nuomonių audrą ne tik pasaulinėje kino industrijoje, bet ir politikos lyderių debatuose.

Neatlaikė įtampos

Puikiai nusiteikęs danas laidė nepadorius juokelius per pokalbį su Kanų festivalio televizijos vedėju ir šmaikščiai prisipažino, kad “Melancholijai” buvo prifilmavęs daugybę masturbacijos scenų, bet montažinėje viską teko iškirpti.

L.von Trieras naudojosi proga anonsuoti suplanuotą religinį pornofilmą, kuriame neva turėtų vaidinti Charlotte Gainsbourg arba Kirsten Dunst. Vėliau jis paaiškino, kad Kanuose jaučiasi keistai, nes įsivaizduoja, kad visi žurnalistai ateina į spaudos konferencijas pasiklausyti, ką gi pasakys provokatorius Larsas. Jis nuolat stengiasi nenuvilti lūkesčių ir pasigrobti daugiau spaudos dėmesio, todėl prisiima atsakingą naštą suteikti visiems pramogą ir pabūti žiniasklaidos cirko klounu.

Ilgametis L.von Triero partneris kompanijoje “Zentropa” ir prodiuseris Peteris Albackas atskleidė išankstinį susitarimą vengti provokacinių komentarų, ramiai atsakinėti į žurnalistų klausimus ir leisti puikiai pavykusiam filmui kalbėti pačiam. Tačiau režisierius neišlaikė įtampos, pasidavė provokaciniam klausimui, atgaivino praeities prisiminimus ir paleido liežuvį. Jis pajuokavo tarsi bendraudamas su artimais bičiuliais ir pamiršo, kad su žurnalistais reikia bendrauti labai atsargiai. Supratęs neapdairiai ištartais žodžiais susikurtos situacijos sudėtingumą ir pamatęs šokiruotos aktorės K.Dunst reakciją, Larsas pabandė išsisukti dar vienu nevykusiu pokštu. “Gerai, aš esu nacis!” – ironiškai reziumavo Kanų festivalio skandalistas.

Tą akimirką jis negalėjo įsivaizduoti, kokį atgarsį išprovokuos dviprasmiški komentarai apie simpatijas Adolfui Hitleriui, aštri kritika Izraelio valstybei, keistos užuominos žydų kilmės danų režisierei ir buvusiai bendramokslei Susanne Bier, su kuria Larsas konfliktuoja jau ne pirmus metus. Iš tikrųjų nieko siaubingo jis nepasakė, bet iš konteksto ištraukti ir laikraščių antraštėse tiražuoti žodžiai išpūtė nevaldomą muilo burbalą.

Persona non grata

Tuo viskas galėjo baigtis, bet papildomo žibalo į ugnį šliūkštelėjo Kanų festivalio direktorių taryba. Būtų visiškai pakakę tuoj po konferencijos išplatinto pranešimo, kad festivalis netoleruoja panašių komentarų ir reikalauja viešo atsiprašymo. Bet kitą dieną po “Melancholijos” raudonojo kilimo maršo pasaulį apskriejo sensacinga naujiena, kad vienuolika kartų įvairiose festivalio programose dalyvavęs, oficialiame konkurse subrendęs ir “Auksinę palmės šakelę” nuraškęs L.von Trieras nuo šiol laikomas Kanuose nepageidaujamu asmeniu.

Festivalio direktorius ir programos vadovas Thierry Fremaux neslėpė, kad taryba rimtai svarstė galimybę pašalinti “Melancholiją” iš konkurso, tačiau sumanymui griežtai pasipriešino įtakingasis festivalio prezidentas ir ilgametis režisieriaus draugas Gillesas Jacobas.

Niekas plačiau neaiškino, ką reiškia pirmą kartą Kanuose įvardytas persona non grata titulas ir koks jo galiojimo terminas. L.von Trieras sau būdingu stiliumi papildė, kad jam draudžiama prieiti arčiau kaip šimtą metrų iki Festivalio rūmų, kurių laiptus ištaigingai puošia raudonasis kilimas.

Akivaizdu, kad Kanų festivalio deportacija netruktų pasinaudoti kiti prestižiniai festivaliai. Venecija, San Sebastianas (baskai jau turėjo vieną L.von Triero komedijos “Visų mūsų bosas” pasaulinę premjerą) ir ypač Berlynas draugišku glėbiu priimtų bet kokį naują danų režisieriaus filmą.

Ironiška reakcija

Po Kanų festivalio vadovų ėjimo visi laukė režisieriaus atsakymo šioje įkaitusioje šachmatų partijoje. Iš pradžių danų režisierius nevengė sarkastiškai šmaikštauti, bet vėliau surimtėjo, pripažino savo klaidas ir priminė, kad visos ankstesnės jo provokacijos buvo daug protingesnės.

“Neįtikėtinai didžiuojuosi būdamas persona non grata. Niekuomet nesijaučiau toks laimingas, nes šis titulas labai tinka mano charakteriui, nors tikrai gailiuosi dėl aplinkybių, kokiomis jį gavau. Šeima mane visapusiškai palaiko ir taip pat didžiuojasi, – tuoj po Kanų festivalio direktorių tarybos verdikto ironizavo L.von Trieras. – Spėju, kad Kanai vis tiek pageidaus rodyti mano filmus, nes kitaip susidurs su meniniais atrankos kriterijais, kokį kūrinį galėtų pasikviesti, o kokį turėtų atmesti vien dėl gresiančių idioto režisieriaus pasisakymų. Tikrai nesu Hitleris, bet jeigu būčiau Hitleris ir sukurčiau vertingą filmą, tai Kanai privalėtų jį paimti.”

Vis dėlto kitą dieną režisierius kalbėjo draugiškiau, atsakingiau ir nuoširdžiau. “Neabejoju, kad laisvė kalbėti pabrėžia žmogaus teisių esmę. Tačiau mano komentarai festivalio spaudos konferencijoje buvo neinteligentiški, idiotiški, dviprasmiški ir be reikalo užgaulūs”, – atsiprašinėjo jis. – Kvailai apsišaukiau naciu, nes norėjau pasisakyti, kad stoviu toje pačioje barikadų pusėje su vokiečiais, kai išsiaiškinau, kad nesu grynakraujis žydas. Nuoširdžiai gailiuosi šių žodžių, kurie ypač galėjo įžeisti vokiečius. Bet tai nereiškia, kad mane reikėtų kaltinti antisemitizmu už idiotiškus daniško stiliaus pokštus. Dažnai mėgstu provokuoti, bet mano poelgiai turi prasmę. Šį kartą tai buvo beprasmiškas išsišokimas. Tai mano klaida.”

Larsas pasiguodė jo neaplenkusia vidutinio amžiaus krize. “Pažiūrėkite, kas su manimi dedasi. Sulaukiau 55-erių ir pasidariau pirmąją tatuiruotę”, – teigė garsusis režisierius, išsitatuiravęs ant dešinės rankos pirštų raides “f”, “u”, “c”, “k”, kad suspaudus kumštį aiškiai susidėliotų visiems žinomas keiksmažodis. Tokiam papuošalui Larsą įkvėpė 1991 m. Seano Penno režisuotas debiutinis filmas “Indėnas bėgikas”, kuriame Viggo Mortenseno personažas pasirodo išsimarginęs kūną tatuiruotėmis.

Nuotykiai Kanuose padėjo danų provokatoriui apsispręsti, jog daugiau niekuomet nedalyvaus spaudos konferencijose, kuriose tenka žaibiškai atsakinėti į klausimus, niekas neskiria laiko spontaniškų atsakymų paaiškinimams, o žurnalistai mėgsta ištraukti žodžius iš konteksto, kad tik išeitų kuo skambesnė sensacija. “Jeigu kažkas būtų paprašęs patikslinti, ką reiškia mano paistalai, tai galėčiau išsamiai pagrįsti ir išaiškinti kiekvieną teiginį. Jeigu kada nors atvyksiu į Kanus, tai kalbėsiu su žurnalistais tiesiogiai asmeniniuose interviu. Daugiau nesulauksite mano spaudos konferencijų. Šią pamoką tikrai išmokau. Nuo šiol bendrausiu tik per savo filmus.”

Susiję su asmeniniu gyvenimu

Režisierius pabrėžė, kad per skandalingąją spaudos konferenciją nė kiek nesijaudino ir jautėsi ramus, bet įžvelgė, kad įtakos komentarams galėjo turėti radikaliai pasikeitęs gyvenimo būdas. Nuo pat “Melancholijos” filmavimo pradžios L.von Trieras nevartoja nė lašo alkoholio. “Praeityje mėgdavau daug išgerti, bet dabar gyvenu blaivybėje. Todėl norėčiau patarti visiems – nenustokite girtauti. Jei būčiau bent kiek išgėręs, tai per spaudos konferenciją sėdėčiau apsnūdęs ir niekaip nepasakyčiau tokių kvailysčių”, – ironizavo režisierius.

Vis dėlto verta prisiminti, kaip viskas prasidėjo. Visuomenę šokiravę pareiškimai iš L.von Triero lūpų pasipylė, kai žurnalistė paklausė apie režisieriaus giminystės ryšius su Vokietija. Liberalioje prisiekusių komunistų šeimoje užaugęs režisierius ilgai neabejojo dėl žydiškos kilmės ir įtikėjo, kad būdamas žydas gali skaldyti žydiškus juokelius. Gulėdama mirties patale motina prisipažino sūnui, kad jį užauginęs tėtis nėra tikrasis biologinis tėvas.

“Mano mama papasakojo tikrą istoriją, kuri užvirė visas tas nesąmones apie nacius. Trierai iš tiesų yra labai didelės žydų šeimos pavardė. Galbūt noras nuo jos atsiriboti įkvėpė prisidėti žodelį “von”. Kino mokykloje tai buvo griežtai neleidžiama, bet visokiausi draudimai mane dar stipriau skatino veikti. Jeigu vokiečių kilmės režisieriai Von Stroheimas ir Von Sternbergas Holivude pasikeitė pavardes ir staiga ėmė prisistatinėti didikais, tai kodėl negalima man?” – pasakojo L.von Trieras.

Jis jautėsi tikras žydas ir lankėsi koncentracijos stovyklose, kad geriau pažintų istoriją, nors šeima neskatino puoselėti žydiškų tradicijų. Laisvamaniai režisieriaus tėvai nesilankė sinagogoje, laikė save ateistais ir protestavo prieš Izraelį, bet niekuomet neįžeidinėjo žydų.

“Mano biologinis tėvas buvo vokietis. Būtent dėl šios priežasties pasisakiau, kad esu nacis. Tas vyras tikrai nepriklausė naciams ir dalyvavo rezistencijos judėjime. Mama jį apibūdino kaip fantastišką asmenybę ir neabejojo, kad mudu susidraugausime. Vieną sykį susitikome, ir jis pasirodė kaip visiškas idiotas. Sunku įsivaizduoti, bet jis pareiškė esąs įsitikinęs, kad mama privalėjo išsaugoti paslaptį, išsidavė, kad niekuomet nepripažino manęs kaip sūnaus, ir pasiūlė toliau bendrauti per advokatus. Kai matėmės, jam buvo 78-eri. Daugiau nesidomėjau jo gyvenimu, nors bendrauju su broliais ir seserimi nuo to paties žmogaus”, – savo šeimos istoriją papasakojo L.von Trieras.