Vasarį po ilgesnės pertraukos turėsime progą išvysti užsienio režisierių statytų spektaklių.

Ekonominę krizę išgyvenusi ir teatrų biudžetus „ežiuku“ apkarpiusi Lietuva buvo virtusi teatro korifėjus eksportuojančia, bet ne importuojančia valstybe. Galima ilgai diskutuoti, kiek toje trumpai kirptoje pievelėje praradome ir ką joje braidydami atradome, tačiau dar įdomiau tai, kad į mūsų šalį sugrįžta dirbti užsienio režisieriai. Jiems žada tekti beveik pusė vasario mėnesio premjerų – tokį santykį Marijos žemėje jau buvome užmiršę.
Kas pasikeitė? Ar mūsų žymiųjų režisierių paslaugos namie tapo nebeįperkamos, ar krizės letena pakuteno ir kitų šalių teatrus? O gal valstybinių teatrų administratoriai, įvedę į repertuarą vieną kitą „anšlaginį“ spektaklį, jau sugeba atrasti lėšų juos dominančiam kūrėjui pasikviesti?

Kelią svečiams

Štai Nacionaliniame dramos teatre darbuojasi jaunas režisierius iš Vengrijos Laszlo Bagossy. Jo uždavinys – pristatyti mūsų publikai menkai žinomą, tačiau pasaulyje populiarią vengrų klasiko Ferenco Molnaro pjesę „Lilijomas“. Prieš šimtą metų parašyta pusiau mistinė, pusiau žemiška pjesė apie meilę ir bėgantį laiką tapo miuziklo Brodvėjuje ir dviejų Holivude sukurtų filmų pagrindu. Ne veltui jos veiksmas prasideda karuselėje – kažkur tarp žemės ir dangaus.
„Tai, kad šis kūrinys Lietuvos žiūrovams mažai žinomas, padės man kurti spektaklį negalvojant apie išankstines publikos nuostatas. „Lilijomo“ kalba – šmaikšti ir lyriška, joje gausu senamadiškų frazių. Šie pjesės bruožai turės įtakos ir spektaklio scenovaizdžiui, ir muzikai, ir veikėjų kostiumams“, – teigia L.Bagossy.
„Lilijomo“ scenografiją, menančią jau sunykusius Vilniaus gamyklinių pastatų interjerus, kuria dailininkas Gintaras Makarevičius. Spektaklyje skambės ne tik įrašai, bet ir gyva muzika, kurią aranžuoja kompozitorius Gintaras Sodeika. Vaidins aktoriai Dainius Gavenonis, Miglė Polikevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Nelė Savičenko, Marius Repšys, Algirdas Gradauskas, Vaiva Mainelytė, Saulius Balandis, Adelė Teresiūtė ir Arvydas Dapšys.
Tuo metu Valstybinis jaunimo teatras užleido sceną režisieriui Večiaslavui Gvozdkovui, atvykusiam iš Samaros. Japonų rašytojo ir kino scenaristo Koki Mitani’o pjesę „Juoko akademija“ vilniečiams pasiūlė pats režisierius.
Veiksmas vyksta Tokijo policijos visuomenės saugumo cenzūros skyriaus kabinete 1940 m. Čia apsilanko jaunas dramaturgas Hadzimis Cubakis, iškviestas pasiaiškinti dėl savo sukurtos pjesės. Premjera jau po kelių dienų, tačiau dar nėra gauta leidimo viešai atlikti kūrinį. Jaunąjį dramaturgą priima naujai paskirtas cenzorius, kuris dėl šventos ramybės linkęs uždaryti visus teatrus ir uždrausti bet kokių spektaklių rodymą. Cubakiui tenka nelengva užduotis – rasti kompromisą, perrašyti pjesę ir įtikinti cenzorių, kad duotų leidimą pastatyti ją teatre. Kaip ir sovietinės cenzūros laikais, išsisukti iš keblios padėties labiausiai padeda paties griežtojo cenzoriaus neišmanymas… Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria aktoriai Kostas Smoriginas ir Sergejus Ivanovas.
O štai Panevėžio J.Miltinio dramos teatras bando gelbėtis atnaujindamas spektaklius.Vienas tokių – prieš penkerius metus gruzino Vasilio Čigogidzės pastatytas “Sveiki, žmonės” pagal gruzinų rašytojo Nodaro Dumbadzės romaną “Aš, močiutė Iliko ir Ilarionas”. Sugrįžęs į Panevėžį V.Čigogidzė ketina įvesti į šį spektaklį nemažą grupę naujų aktorių.

Meilės paieškos, arba iš pragaro – į „Rojų“

Zigmaro Liepinio muzikinės dramos „Adata“ premjerą Klaipėdos muzikiniame teatre santykinai galėtume pavadinti eksporto importu. 2007-aisiais lietuvių teatralų komandos pristatyta „Adata“ nuskambėjo Rygos nacionaliniame teatre. Dabar ta pati komanda – režisierius Ramūnas Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė – perkelia spektaklį į Klaipėdos sceną.
Andros Manfeldės romano motyvais sukurto libreto, kurį į lietuvių kalbą išvertė poetė Ramutė Skučaitė, centre – degraduojanti mergina Krista, skęstanti narkomanijos ir alkoholizmo liūne. Klausiama, kas moraliau: ar niekinti bedvasį gyvenimą ir veržtis į mirtį, ar priimti jį ir svaigintis galimybe Būti? Ar išties žemiškasis gyvenimas tėra amžinybės provincija? Ar mūsų demokratija tapo tiek demokratiška, kad gali sau leisti žudyti tuos, kuriais nebeišgali pasirūpinti?
„Atrodo, reikia taip nedaug… Tik meilės… Bet taip sunku ją rasti. O narkotikai – maištininko aksesuarai“, – teigia spektaklio režisierius.
Kristos gyvenimo dramą scenoje išgyvens solistės Judita Butkytė ir Beata Ignatavičiūtė, Artūro personažas patikėtas dainininkams Jeronimui Miliui bei Tomui Pavilioniui. Žiūrovai „Adatoje“ matys ir Klaipėdos teatro solistus Dalią Kužmarskytę, Ritą Petrauskaitę, Mindaugą Rojų bei Virginijų Pupšį.
Eimunto Nekrošiaus „Rojaus“ pirmoji versija sceną taip pat išvydo ne Lietuvoje, o Italijos Vičencos miesto “Olimpico” teatre praėjusių metų rugsėjį. Tačiau joje, kaip ir „Dieviškojoje komedijoje“, Dantės vaidmenį kūrė Rolandas Kazlas, Beatričės – Ieva Triškauskaitė. Kartu vaidina būrys „Dieviškojoje komedijoje“ regėtų studijuojančių aktorių. „Rojų“ galėtume vadinti pirmojo „Dieviškosios komedijos“ vaidinimo tęsiniu, tačiau galima jį priimti bei vertinti ir kaip savarankišką garsaus režisieriaus kūrinį.
„Rojus – tai dabarčiai nebūtina dovana, tai siekis”, – tvirtina E.Nekrošius. Tarsi išsilaisvinęs nuo apčiuopiamo pirmųjų dviejų dalių pasakojimo, trečiąjį Dantės „Dieviškosios komedijos“ skyrių jis apdovanoja polėkiu: aktoriai į sceną žengia lengvi tarsi žemiškieji angelai, siekiantys tobulumo. O jį gali suteikti tik meilė – tokia stipri kaip jausmas, siejantis Dantę ir Beatričę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.