Scanpix

Septynerius metus iš eilės po pragariškų „Tour de France“ lenktynių paskutinio etapo Eliziejaus laukuose Paryžiuje ant garbės pakylos lipo Lance‘as Armstrongas – varžovų ir vėžio neįveikiamas dviratininkas legenda. Šią legendą pakirto dopingas, palikdamas nenuplaunamų dėmių ir sportininko biografijoje, ir garsių lenktynių istorijoje. Vietoj laimėtojo vardo – brūkšnys. Taip atrodo šimtametę tradiciją turinčių pačių prestižiškiausių daugiadienių plento dviratininkų lenktynių 1999–2005 m. istorijos lapas.

Inga NECELIENĖ

Nuo žolelių antpilo Antikos laikais, stimuliatorių prieš laukiamą gladiatorių kovą, keliasdešimties gramų alkoholio jauduliui numalšinti, adrenalino suteikiančių sekso valandėlių prieš startą iki persitempimo kontrolę panaikinančių psichostimuliatorių, kurių pavartojęs žmogus neatpažįsta kūno šauksmo „negaliu“ ir toliau iš visų jėgų bėga, mina dviračio pedalus, kol lenktynių trasoje neatlaikiusi krūvio sustoja širdis.

Ano šimtmečio septintąjį dešimtmetį nuo dopingo pasipylusios sportininkų mirtys vertė imtis griežtesnių priemonių šiai sporto epidemijai suvaldyti.

Per pastaruosius dešimtmečius stipriai patobulėjo abi mokslininkų stovyklos – ir kuriančių tokias medžiagas, kurių nebūtų įmanoma aptikti, ir ieškančių būdų, kaip sukurti laboratorijoms neįveikiamą naują dopingą.

Dabar keliasdešimt gramų alkoholio, tarkime, prieš šaudymo rungtį – beveik nekaltas metodas jauduliui numalšinti, palyginti su gerokai pažengusiais sportininkų fizinį pajėgumą pagerinančiais, bet vidaus organus ar smegenis žalojančiais preparatais, į organizmą patenkančiais iš pogrindinių ir spindinčių naujų laboratorijų miltelių ar skysčio pavidalu.

Spektrofotometrija, mikrokristaloskopija, dujinė chromatografija – tai tik keli dopingo kontrolierių naudojami būdai nesąžiningų sportininkų dopingo mėginiams atpažinti ir į arenas grąžinti prigimtinę sporto dvasią – garbingą kovą.

Ne mirties ir gyvybės klausimas

Sakoma, kad sportininkai – tai šių dienų gladiatoriai, mokomi kovoti, nugalėti ir gal net mirti. Bet nuo to, kas moko ir kokių vertybių įskiepija, priklauso, ar jie rinksis teisėtas priemones pergalei pasiekti, ar griebsis bet kokių.

Lietuvos antidopingo agentūros (LAA) direktorės Ievos Lukošiūtės-Stanikūnienės tvirtinimu, moksliškai įrodyta, kad jei treneris yra griežtai nusistatęs prieš dopingą, labai tikėtina, jog tokio trenerio sportininkas dopingo ir nevartos. Bet jeigu jis ateina į tokią aplinką, kurioje sukurta ištisa dopingo vartojimo kultūra, į ją patekęs šią sistemą greičiausiai priims kaip neišvengiamą.

Dopingui palankią aplinką, kaip priimtiną ir visiškai normalią, skatindavo (kaip rodo pastarieji skandalai – gal ir tebeskatina) valdžia, o paradui vadovaudavo saugumo tarnybos: buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), pasak šaltinių, dopingą vartojo per 10 tūkst. sportininkų, nors kai kurie jų to net nežinojo.

„Ir dabar yra tam tikrų tradicijų, dopingą vartojančius sportininkus linkstama slėpti, dangstyti. Sportas – tai įrankis šalims pasidemonstruoti, kai jų sportininkai laimi. Taip visada buvo ir bus“, – įsitikinęs Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas.

Nors VDR, SSRS iš pasaulio žemėlapių išnyko prieš ketvirtį amžiaus, yra iki šiol nepagerintų jau neegzistuojančių valstybių sportininkams priklausančių pasaulio rekordų, ypač vadinamųjų techninių lengvosios atletikos rungčių – disko, kūjo, ieties metimo, rutulio stūmimo, moterų ilgo nuotolio estafečių bėgimo (4×400, 4×800 m), šuolių į tolį.

Vienareikšmiškai teigti, kad visi šie rekordai buvo pasiekti nešvariai, negalima, bet ilgaamžių, iki šiol nepagerintų rekordų derėjimo metas – 1984–1988 m., o su dopingu ypač aktyviai imta kovoti šio amžiaus pradžios išvakarėse, 1999-aisiais, sporto organizacijų ir valstybių vyriausybių iniciatyva įkūrus Pasaulinę antidopingo agentūrą (WADA).

Olimpinė vicečempionė septynkovininkė Austra Skujytė primena, kad prieš beveik tris dešimtmečius SSRS, Rytų Vokietijos sportininkės į tolį šokdavo gerokai toliau nei 7 metrus (pasaulio rekordas – 7,52 m – nuo 1988 m. priklauso SSRS sportininkei Galinai Čistiakovai). Dabar nušokus šiek tiek už 7 metrų žymos prizinė vieta, o gal ir aukso medalis garantuotas (2012 m. olimpiniam auksui iškovoti amerikietei Brittney Reese pakako 7,12 m). „Nors kai kurios rungtys neina į priekį, negalima anuliuoti tų rekordų, nes nežinome, kaip jie buvo pasiekti“, – sako A.Skujytė, kurios geriausias asmeninis šuolių į tolį rezultatas – 6,39 m.

Šių dienų sportininkai, ypač lengvosios atletikos atstovai, kurie varžosi dideliuose, į gladiatorių kovų arenas panašiuose stadionuose, o minios šaukia ir sveikina tik nugalėtojus, į anuomečius gladiatorius mažai panašūs. Taip mano sporto medikas D.Barkauskas, primenantis, kad šiandien sportas yra rimtas ir gerai mokamas darbas, aišku, jeigu esi tarp lyderių. Tai nėra gyvenimo ir mirties klausimas – šis aspektas išnyko, todėl paralelės tarp sportininkų ir anų laikų gladiatorių niekaip negalėtume brėžti.

Sporte greitai nebūna

Šiuolaikinis gyvenimas nuo gladiatorių laikų irgi stipriai skiriasi. Be kitų dalykų, savas taisykles diktuoja didžiulis jo pagreitis. Viską esame linkę daryti greitai – valgyti, dirbti, bendrauti, ilsėtis. Aukšto sportinio rezultato irgi norime greitai. To trokšta sirgaliai, sportininkai, galbūt ir treneriai, sporto šakos federacija. Spausdami sportininkus, tikėdamiesi greito ir gero rezultato galbūt nesąmoningai juos pastumiame į dopingo gamintojų ir platintojų glėbį?

A.Skujytė sako, kad sporte spaudimas neišvengiamas, bet aplinkinių spaudimo kartais nė neprireikia – patys sportininkai nori pasirodyti kaip įmanoma geriau, nenuvilti nei savęs, nei kitų. O kelią trokštamam rezultatui pasiekti renkasi pagal savo vertybes ir sąžinę.

Olimpinės vicečempionės pastebėjimu, vienose šalyje, dažniau mažesnėse, nedaug aukšto meistriškumo sportininkų turinčiose, branginami visi iškovoti medaliai, o didelėse, tokiose kaip JAV, kur daug sportininkų ir konkurencija milžiniška, vertinami tik čempionai. Gal dėl to kai kurie renkasi nelegalų, bet greitesnį kelią aukščiausio garbės pakylos laiptelio link.

Šeštosioms savo, kaip šalies olimpinės rinktinės gydytojo, vasaros žaidynėms besirengiantis D.Barkauskas sako, kad sporte greitai nebūna, žmogaus organizmas tam tikram rezultatui turi subręsti, bet ne visiems užtenka kantrybės šios brandos sulaukti.

Kai kalbama apie didžiausio meistriškumo sportininkus, aukščiausią jų kategoriją, per metus šuolis iš 30-os į trečią ar pirmą vietą praktiškai neįmanomas. Nebent tai būtų nuo teisėjų vertinimo priklausanti sporto šaka, tokia kaip šokiai ant ledo. Tada staigų rezultato pokytį per trumpą laiką būtų galima paaiškinti ankstesniu labai nesėkmingu pasirodymu arba subjektyviu teisėjų vertinimu.

Bet jei kalbėsime apie tas sporto šakas, kuriose rezultatas matuojamas minutėmis, sekundėmis ir milisekundėmis arba metrais ir centimetrais, tokias kaip bėgimas, šuoliai į tolį ir aukštį, staigus rezultato kilimas dažniausiai yra nerealus ir prieštaraujantis žmogaus fiziologijai.

Visų septynkovės rungčių rezultatas yra toks, kokį užfiksuoja ne teisėjai, o prietaisai. A.Skujytė, Londone po šešių rungčių buvusi antra, bet po paskutinės apmaudžiai smuktelėjusi į penktąją, šiuo metu, kaip rodo pataisyti 2012 m. olimpiniai protokolai, yra ketvirta. Austra pakilo laipteliu aukštyn po ukrainietės Liudmilos Josipenko diskvalifikacijos. „Apsidžiaugiau, kad negeri dalykai lenda į paviršių“, – neslepia A.Skujytė, patikindama, kad po pastarųjų žaidynių jaustą apmaudą pamiršo ir dabar bandys patekti į penktąją savo olimpiadą.

Daugybėje aukščiausio lygio varžybų, čempionatų dalyvavusi septynkovininkė prisipažįsta nesekanti varžovių rezultatų, ne visų jų veidus, pavardes įsidėminti, todėl daugiau galinti pasakyti tik apie tas, kurių rezultatai geresni ar apylygiai: „Tų varžovių, kurios mane aplenkia arba rezultatai būna šalia, įsidėmiu ir veidą, ir pavardę, ir metus. Įtarimų būna, bet nepagautas – ne vagis. Tačiau susidurti ar bent smarkiai įtarti yra tekę. Vienos septynkovininkės, su kuria visose rungtyse pasirodydavome apylygiai, po kurio laiko negalėjau atpažinti: dar gegužę beveik visose rungtyse pasirodėme panašiai, o kai susitikome po dviejų mėnesių, pamaniau, kad čia kitas žmogus – visų rungčių rezultatai smarkiai pagerėjo. Tada nori nenori susimąstai: ar man kažkas pasidarė, ar jai.“

Palyginti su individualiomis sporto šakomis, komandinis sportas mažiau priklausomas nuo dopingo. Pavyzdžiui, krepšininkas gali maitintis kaip nori, šokti virš krepšinio lentos, bet jo komandą tai nebūtinai išgelbės nuo pralaimėjimo.

„Šimtą metrų bėgti – visai kitas dalykas, tam reikia būti pasiruošusiam, o jei nesi pasiruošęs – greitai nenubėgsi“, – paaiškina D.Barkauskas, pridurdamas, kad dabar praktiškai visi savo sporto šakos pirmieji numeriai dažniausiai turi asmeninį gydytoją, psichologą, masažuotoją ir sporto mokslininką – vienam dirba visa sporto medikų komanda.

Vietoj čempiono – brūkšnys

Pastaruoju metu sportas patiria rimtų sukrėtimų. Ir ne šiaip sportas, o pačios didžiausios tarptautinės sporto šakų federacijos, kuriose tvarkomasi lyg savame kieme. Dar nespėjus nurimti futbolo korupcijos skandalui paaiškėjo, kad nuo jo neatsilieka ir lengvoji atletika.

„Atėjo naujas prezidentas – buvęs sportininkas ir sąžiningas sporto funkcionierius Sebastianas Coe, kuriam spaudimas yra milžiniškas. Reikia apvalyti federaciją, pabandyti susigrąžinti prarastą reputaciją, todėl pokyčiai bus kur kas rimtesni, nei tik pagrūmojimas pirštu, kaip likus senajai federacijos valdžiai greičiausiai būtų ir atsitikę“, – apie galbūt sutrikdytą Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) valdžios vertikalę prasitaria D.Barkauskas.

„Rusijos dopingo rinktinė kaltinama tuo, kad užsiiminėjo lengvąja atletika“, – netruko paleisti pokštą internautai, kai pasitraukus 16 metų pasaulio lengvajai atletikai vadovavusiam Lamine‘ui Diackui ėmė kristi iki tol dangstytų olimpinių žaidynių, pasaulio, Europos čempionatų laimėtojų ir prizininkų iš Rusijos galvos.

Tiesą sakant, diskvalifikavimo procesas toks spartus, kad nei „Vikipedija“, nei oficialių varžybų protokolų sudarytojai nespėja keisti nugalėtojų, o prie kai kurių Londono žaidynių čempionų grafos, kaip ir prie „Tour de France“ 1999–2005 m. laimėtojo, jau boluoja brūkšniai.

2012 m. Londono olimpiniai čempionai ėjikai Sergejus Kirdiapka, Jelena Lašmanova, vicečempionė ėjikė Olga Kaniškina, 800 m bėgimo olimpinė čempionė Marija Savinova-Farnosova ir bronzinė prizininkė Jekaterina Poistogova, olimpinio aukso savininkė 3000 m bėgikė su kliūtimis Julija Zaripova – tai tik ledkalnio viršūnė.

Po didinamuoju stiklu atsidūrė daugybė Rusijos lengvaatlečių, nors dažniausi linksniuojamos medalius iškovojusių sportininkų pavardės. O ėjikai diskvalifikuojami ne po vieną, bet dešimtimis, ypač jeigu treniravosi pas Viktorą Čeginą, kurio veiklą ėmėsi tirti ir Rusijos antidopingo agentūra.

Vien po nesąžiningos šios šalies ėjikų veiklos tyrimo atsirado trys nauji olimpiniai ir penki pasaulio čempionai – kol kas tiek svarbiausių varžybų aukščiausios prabos medalių turi grąžinti rusai. Vadinasi, iš mažiausiai aštuonių kitų šalių ėjikų buvo ne tik pavogtas medalis, bet ir atimta kur kas daugiau – garbės pakyla, stovintys ir plojantys žiūrovai, šalies himnas ir vėliava. Šio emocinio pergalės triumfo, kurį dažnas atletas per savo sportinę karjerą patiria vos kartą kitą, taip kaip dažniausiai paštu atsiunčiamo medalio, neįmanoma sugrąžinti.

Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas prasitaria, kad užkulisiuose kalbama ne tik apie Rusijos lengvaatlečius, bet ir apie Jamaikos sprinterius, mat įtariama buvus prastą ir nepakankamą jų dopingo kontrolę. Jeigu spėjimus patvirtintų teigiami jamaikiečių dopingo testai, susigrąžinti reputaciją, žiūrovus, rėmėjus IAAF būtų dar sunkiau.

Amžinas verslas: vieni slepia, kiti ieško

Kiek reikia laiko naujai dopingo medžiagai ar neleistinam metodui atrasti, kad Londono žaidynėse triumfavę lengvosios atletikos „didvyriai“ nuo pjedestalų nukeliami tik dabar, po beveik pustrečių metų?

LAA direktorės tikinimu, dabar daug laiko draudžiamai medžiagai surasti nereikia – abi pusės, ir dopingą kurianti, ir jo ieškanti, dirba gerai. „Jeigu palygintume pirmąjį 2004-aisiais WADA sudarytą ir šių metų draudžiamųjų preparatų sąrašą, pamatytume, kad jis akivaizdžiai pailgėjo. Anksčiau sukurti naujam metodui, kuris padėtų rasti draudžiamą medžiagą, reikėdavo kur kas daugiau laiko nei dabar. Bet viskas priklauso nuo medžiagos – yra tokių, kurias sunku aptikti, ir tuo manipuliuojama, arba vartojamos labai mažos dozės, greit pasišalinančios iš organizmo. Apie kai kurių medžiagų egzistavimą kurį laiką apskritai būna nieko nežinoma, todėl ir jų rasti neįmanoma“, – atkreipia dėmesį I.Lukošiūtė-Stanikūnienė.

Bet vakarykščiai nesąžiningi čempionai negali jaustis saugūs bent dešimtmetį – anksčiau mėginiai saugoti aštuonerius metus, o dabar šis terminas pailgintas iki dešimties. Todėl atradus naują draudžiamą medžiagą ir metodą jai išaiškinti visi mėginiai gali būti tiriami iš naujo.

Prie dopingo vartojimo išaiškinimo po ilgo laiko pavyzdžių LAA direktorė priskiria ir  dviratininko L.Armstrongo istoriją. Artinantis Pekino olimpinių žaidynių dalyvių mėginių saugojimo pabaigos terminui atsirado naujas metodas anaboliniams steroidams aptikti. Peržiūrėjus aštuonerių metų senumo mėginius dar dalis sportininkų buvo diskvalifikuoti.

Londone garbės pakylą užėmusių lengvaatlečių diskvalifikacijos tik dabar pasipylė ne dėl to, kad metodų pristigta, o todėl, kad įtartini atvejai buvo slepiami aukščiausiu lygiu.

„Prieš Londono olimpines žaidynes buvo duomenų, kad iš 5 tūkst. sportininkų paimtų 12 tūkst. mėginių neįtikinamai didelė dalis pasirodė įtartinų, tikėtina, teigiamų. Bet jų niekas netyrė, slėpė, stūmė į stalčių, nes nenorėjo kelti skandalo prieš žaidynes. Pasitraukus L.Diackui dabar viskas lenda į paviršių, todėl natūralu, kad anuliuojami rezultatai“, – nesistebi D.Barkauskas.

A.Skujytė sako, kad jei diskvalifikuojama, tarkime, visa šalies elitinių ėjikų ar bėgikų rinktinė, nesunku susigaudyti, jog nešvarūs žaidimai vyksta aukščiausiu lygiu: „Susidariau tokią nuomonę, kad kai kurių šalių atletai, matyt, supami atitinkamos aplinkos, mano, jog visi siekia rezultatų nešvariais būdais, ir gal net nežino, kad yra kitų kelių. Tik taip šiek tiek galėčiau paaiškinti tokį jų elgesį.“

Dopingas prideda daug

Norime būti gražūs, stiprūs, raumeningi ir rezultatą pasiekti greitai. Bet įprastomis sąlygomis taip nebūna. Todėl daugiausia draudžiamų augimo hormonų yra ten, kur jie sparčiau padeda įgauti trokštamą formą, pavyzdžiui, kultūrizmo ar kūno rengybos (fitneso) štanginėse.

„Iš ten daug dalykų į kitas sporto šakas ateina. Bet šiaip sportas tėra ledkalnio viršūnėlė“, – perspėja D.Barkauskas. Pasak olimpinės rinktinės vyr. gydytojo, draudžiami vaistai, preparatai, metodai – tai pramonės šaka, tik dirbanti visai kitiems tikslams. Arba ten, kur milžiniška rinka, tarkime, JAV, kuriose daugiausia suvartojama minėtų augimo hormonų, mat visi nori būti raumeningi ir gražūs, bet dėl šio tikslo nieko nedaryti.

„Dopingo poreikis nėra didelis, sportas – labai ribota rinka, tiesiog ji stipriai matoma, sugeria tai, kas efektyviausia. Bet tai tik gabaliukas to, kas vyksta iš tikrųjų. Šios medžiagos kuriamos kosmoso, karinei pramonei. Iš karinės pramonės į sportą ateina įvairių metodų – juk ten irgi profesionalus sportas“, – dėsto sporto medikas.

I.Lukošiūtė-Stanikūnienė antrina, kad dauguma dabar kaip dopingas pripažįstamų medžiagų buvo kuriamos gydymo tikslams kaip vaistai, tik vėliau buvo pritaikyti sportininkams kaip dopingas: „Dauguma medžiagų, įtrauktų į draudžiamąjį sąrašą, yra vaistai. Nors dalis jų po įvairių tyrimų nebuvo registruoti, bet buvo kuriami būtent dėl to.“

Kiekvienos sporto šakos varžybas, čempionatą labiausiai puošia, didžiausio žiūrovų susidomėjimo, esamų ir būsimų rėmėjų dėmesio sulaukia rekordai. Ar išaiškinus aukščiausio lygio sukčiavimą, dangstymą baigsis rekordai, o sportas praras dalį įdomumo?

„Masiškai rekordų niekada nebuvo pasiekta, bet manyčiau, kad žmogaus galimybių ribos irgi dar nėra pasiektos. Tobulėja treniruočių metodikos, maisto papildai, atsiranda nanotechnologijų, todėl pažanga vis tiek bus. Gal ne taip greitai, bet rekordai bus gerinami“, – įsitikinęs D.Barkauskas.

A.Skujytė pritaria, kad talentingų žmonių, galinčių gerinti rekordus, yra.

Pasak mūsų olimpinės rinktinės gydytojo, didelis dėmesys sportininkų mitybai, papildams, vitaminams, atsigauti padedančioms priemonėms pradėtas skirti nuo maždaug 1980 m. Maskvoje vykusių olimpinių žaidynių. O šių laikų sportas patiria milžinišką spaudimą, gal net perspaudimą: sportininkų organizmui tenka atlaikyti didelius fizinius krūvius, intensyvų varžybų grafiką ir spėti greitai prisitaikyti prie įvairių žemynų specifinių sąlygų. Tarkime, dviratininkai vieną savaitę lenktyniauja Ispanijos, o kitą – jau Kanados kalnuose.

„Toks intensyvus sportininkų varžybų ir gyvenimo tempas diktuoja, jog pagalbines priemones – atsigavimo, reabilitacijos – nori nenori esi priverstas taikyti, kad žmogus ilgą laiką išliktų sporto arenoje. Tik vieni dalykai legalūs, kiti – nelegalūs, bet tarp jų nubrėžta aiški riba“, – sako patyręs sporto medikas D.Barkauskas.

LAA direktorės tikinimu, pats populiariausias dopingas nesikeičia: jau daug metų prizines vietas dalijasi eritropoetinas, augimo hormonai ir kai kurie anaboliniai steroidai. Kas ką renkasi vartoti, priklauso nuo sporto šakos specifikos: anaboliniams steroidams pirmenybę teikia nesąžiningi jėgos sporto šakų atstovai, eritropoetinui – ypatingos ištvermės reikalaujančių varžybų, taigi ir daugiadienių dviračių lenktynių, dalyviai.

„Dopingas duoda milžinišką pranašumą. Paimkime kad ir anabolinius steroidus – daugelis pornomodelių irgi yra steroidų produktas. Šis dopingas duoda ne tik geresnę išvaizdą, bet ir raumens masę, kuri padidėja ne 1–2, o 15–20 proc. Tai labai daug. Arba, pavyzdžiui, L.Armstrongas, kuris dėl vartoto eritropoetino jau startuodamas būdavo visa galva aukštesnis už tuos, kurie stovėjo šalia jo. Tai ne sekundė ar jos dalis, o dopingo suteikiamas milžiniškas pranašumas iškart – dar prie starto linijos“, – apibendrina D.Barkauskas.

„Tai buvo įprasta, kaip pripūsti padangą ir prisipildyti buteliuką vandens“, – po ilgų dopingo vartojimo neigimo metų priremtas įrodymų prisipažino L.Armstrongas, taip netekdamas visų iškovotų titulų, galutinai sugriaudamas ilgai kurtą legendą apie save, kaip valingą ir nenugalimą sportininką, bei priversdamas lyg po vagystės pasijusti tuos, kurie šalia jo tūkstančius kilometrų besidriekiančiose plento trasose kovojo sąžiningai.