"Veido" archyvas

Nors visiškai skirtingi V.Adamkaus ir D.Grybauskaitės požiūriai į užsienio politiką buvo seniai žinomi, bet labiausiai tai pasimatė santykiuose su A.Lukašenka

Rinkimai Baltarusijoje, kuriuos, kaip ir tikėtasi, laimėjo pusantro dešimtmečio šią šalį valdantis Aleksandras Lukašenka, sukėlė tiesioginę kaktomušą tarp prezidentės Dalios Grybauskaitės ir kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus.

Santykiai su Baltarusija nebe pirmą kartą tampa svarbiu Lietuvos vidaus politikos veiksniu. Dėl Baltarusijos įsiskolinimo už elektros energiją yra lėkusios ministrų ir “Lietuvos energijos” vadovų galvos, “valstybininkų” grupuotės tarpininkavimas teikiant Amerikos finansinę paramą Baltarusijos opozicijai tapo viena iš Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimo ir, numanoma, CŽV kalėjimų skandalo, po kurio išvaikyta visa VSD vadovybė, priežastimi. Šiandien santykiai su A.Lukašenka tapo pretekstu pralaimėjusiai grupuotei revizuoti pastarųjų pusantrų metų Lietuvos užsienio politiką.

Du požiūriai į “katastrofą”

“Prezidentė nekomentuoja spaudoje pasakytų atskirų politikos veikėjų komentarų ar nuomonių. Prezidentė mano, kad katastrofa ir klaida buvo dešimt metų trukusi Baltarusijos izoliacija”, – praėjusią savaitę sakė prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys, atsikirsdamas į tą pačią dieną pasirodžiusią V.Adamkaus kritiką D.Grybauskaitės adresu.

Kadenciją baigęs prezidentas, kurio vykdytą Rytų politiką D.Grybauskaitė kadaise buvo pavadinusi “draugyste su ubagais”, po skandalo, sukelto Baltarusijos riaušių policijai išvaikius A.Lukašenkos pergale nepatenkintos opozicijos mitingą, pagaliau pasijuto galįs atsirevanšuoti. Taigi jam nebūdingu tonu pareiškė, kad Lietuvos užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu “ištiko katastrofa”.

Pusantrų metų visiškame D.Grybauskaitės šešėlyje išbuvusio V.Adamkaus lūpomis kalbėjo ne tik jo įžeista savimeilė, bet ir visa po Prezidentūros šeimininkų pasikeitimo nuo realios užsienio politikos darymo nušalinta ir postus praradusi Albino Januškos “valstybininkų” grupuotė, Europoje kilus nepasitenkinimui represijomis Baltarusijos opozicijos atžvilgiu, įžvelgusi revanšo galimybę. Tiek politinio, tiek – labai svarbu – finansinio, nes kaip vienas pagrindinių dabar vykstančio galimos ES reakcijos į A.Lukašenkos pergalę aptarimo leitmotyvų skamba didesnė finansinė parama “Baltarusijos pilietinės visuomenės plėtrai”.

Tam 40 mln. zlotų jau pažadėjo skirti Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kartu su Vokietijos kolega Guido Westerwelle labai skausmingai išgyvenantis savos misijos Minske nesėkmę, kai A.Lukašenka demonstratyviai paniekinamai atsisakė priimti iš jų 3 mlrd. eurų mainais į ES politinių reikalavimų vykdymą. Šie politikai kartu su kolegomis iš Čekijos Karelu Schwarzenbergu ir Švedijos – Carlu Bildtu dabar yra griežtosios linijos ES viduje, raginančios grįžti prie ekonominių ir politinių sankcijų A.Lukašenkai ir Baltarusijai, karščiausi šalininkai.

Bet šalia griežtosios linijos yra ir nuosaikioji, kurios atstovai motyvuoja, kad ligšiolinė dešimtmetį trukusi Baltarusijos politinė ir ekonominė izoliacija nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, tik darė šią šalį vis labiau priklausomą nuo Rusijos.

Savo ruožtu Kremliaus vadovai jau prieš gerą penkmetį išrašė A.Lukašenkai “politinės mirties” nuosprendį, kurį įgyvendinti jiems trukdydavo tai didelis Baltarusijos lyderio populiarumas Rusijoje, tai rusiškos naftos ir dujų tranzito į Vakarus vamzdynų fizinė kontrolė, tai pastaruoju metu aktyvus flirtas su Europos Sąjunga ir JAV. Galiausiai – vis didėjantis ekonominis atotrūkis. Tarkim, 1995-aisiais, kai A.Lukašenka atėjo į valdžią, 45 proc. Baltarusijos eksporto ėjo į Rusiją, o į valstybes, esančias už Nepriklausomos Valstybių Sandraugos ribų – tik 37 proc. Šiandien situacija priešinga – Rusijai tenka tik 31 proc. Baltarusijos eksporto, o už NVS ribų eksportuojama 56 proc.

Prie nuosaikiosios linijos šalių priklauso ir Lietuva, kurios užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis po susitikimo su D.Grybauskaite teigė, jog mūsų šalis “neuždaro durų ir konsultuojasi su baltarusiais, taip pat naudoja visas prieinamas diplomatines priemones, kad Baltarusija neužsidarytų, kad neitų link saviizoliacijos” nuo Europos.

Ar tvirta A.Lukašenkos kėdė

Pagrindinis kietosios linijos Baltarusijos atžvilgiu argumentas – A.Lukašenka suklastojo jo pergalę lėmusių rinkimų rezultatus ir šiurkščiai išvaikė antrojo rinkimų turo reikalavusios opozicijos mitingą, daugumą kitų kandidatų į prezidentus pasodindamas kalėjiman.

Iš tiesų, Baltarusijos rinkimų komisijos duomenimis, už A.Lukašenką balsavo apie 79 proc. rinkėjų. Tai yra beveik tiek, kiek gerokai prieš rinkimus susitikusi su Vakarų valstybių diplomatais jam prognozavo D.Grybauskaitė, sakydama, pasak “Reuters”, jog “A.Lukašenka galėtų laimėti 99 proc., bet laimės tik 75 proc., kad įtiktų ES”. Tai pakankamai rimta prielaida manyti, kad balsai buvo skaičiuojami nesąžiningai.

Kita vertus, Rytų Europos studijų centro (RESC) ataskaitoje nurodoma, kad ir opozicija lygiai tuo pat metu pareiškė: “Jei nebus antrojo rinkimų turo, bus daroma prielaida, kad rinkimai buvo suklastoti, ir žmonės bus kviečiami apginti savo balsus gatvėje.” Tai irgi pakankama prielaida manyti, kad opozicija savo šalininkus į gatvę būtų kvietusi nepaisydama rinkimų rezultatų, nes tuo metu sociologinės apklausos rodė, jog visa opozicija kartu paėmus tegali pretenduoti į 22 proc. balsų, – tiek žmonių Baltarusijoje šiandien vienareikšmiškai nepatenkinti A.Lukašenkos režimu. Tai daug, bet tai tikrai ne kritinė masė, galinti sukelti revoliuciją.

Dar įdomesnis dalykas – vadinamosios nepriklausomos sociologinės balsavusių rinkėjų apklausos, atliktos rinkimų dieną ir neva parodžiusios, kad A.Lukašenka surinko ne 79 proc., o tik 38–42 proc. balsų. Apklausos atliktos neegzistuojančių kompanijų. Viena jų, esą Lietuvoje veikianti SOCIUM, mūsų šalyje tikrai neegzistuoja – tai “Veidui” patvirtino “Vilmorus” diektorius Vladas Gaidys, prieš tai pasikonsultavęs su kitais kolegomis sociologais. Ir apskritai sociologų iš Lietuvos šiemet Baltarusijoje nebuvo. Užtai daugybę nuorodų į SOCIUM galima rasti liūdnai pagarsėjusiame, Kremliaus sukurtame propagandiniame portale Regnum.ru.

Tad vadinti rinkimų rezultatus suklastotais gal ir galima (ypač atsižvelgiant į ankstesniųjų ypatumus), bet sakyti, esą A.Lukašenka surinko mažiau nei 50 proc. balsų, irgi nėra pagrindo. Nereikėtų nustebti, jei kada nors paaiškės, kad rezultatus – tiek galutinius, tiek “nepriklausomų apklausų” – klastojo abi pusės.

Nedaryti skubotų išvadų

Iš esmės Baltarusija – pernelyg svarbi ir artima Lietuvos kaimynė, kad Vilnius galėtų savo santykius su ja kurti remdamasis emocijomis (tegu ir kilniomis) ar “bendrąja Europos nuomone”, kurią formuoja kartais labai toli nuo vietos realijų esantys politikai. Kurie, beje, iš karto pamiršta visas europines demokratines vertybes, kai kalba pasisuka apie bendradarbiavimą su Rusija, kurią šiandien valdo tikrai daug žiauresnis ir kruvinesnis režimas nei Baltarusijoje.

Tiesą saknt, vargu ar kas iš tų, netgi šiandien garsiai raudančių dėl “guminėmis lazdomis sumuštos demokratijos”, tikėjosi, kad po rinkimų A.Lukašenka nebebus Baltarusijos prezidentas. Vargu ar kas manė, kad A.Lukašenka besąlygiškai kris į Europos glėbį. Vargu ar kas tiki, kad dabar jis sugrįš po Rusijos sparnu, nors prieš rinkimus ir pasirašė paliaubas, – Minsko ir Maskvos konfliktas nuėjęs pernelyg toli. Tad iš esmės niekas nepasikeitė. Tuo Lietuvai ir reikėtų vadovautis, pirmiausia žiūrint savų interesų, o tik paskiau – bendrųjų europinių.