Vangi, tarsi priverstinai vykdoma Seimo rinkimų kampanija kelia vienu metu įtarimus ir nuostabą: nejau partijos tikrai nesiveržia jų laimėti? Juk šiuose rinkimuose sprendžiasi ne tik, kas kitus ketverius metus valdys Lietuvą, bet ir kurie partijų atstovai sudarys šalies politinį elitą artimiausią dešimtmetį, o gal ir pusantro.
Iki Seimo rinkimų liko mėnuo, o rinkimų kampanijos, kaip tokios, lig šiol praktiškai nėra. Prieš mėnesį pervažiavau (ne greitkeliu) nuo vakarinės iki rytinės sienos – jokių rinkimų kampanijos ženklų. Tarkime, buvo rugpjūtis, atostogų metas. Bet prieš pora dienų pervažiavau visą Vilniaus centrą, specialiai dairiausi – nieko nepamačiau. Lygiai kaip nieko nematau Pašilaičiuose ir Fabijoniškėse, kurios prieš ketverius metus, artėjant rinkimams, buvo gan gausiai apklijuotos.
Gal partijoms stinga pinigų? Bet gi vien šešios pagrindinės partijos: konservartoriai, socdemai, darbiečiai, tvarkiečiai, liberalsąjūdiečiai ir liberalcentristai – rinkimams ketina oficialiai išleisti per 10 mln. Lt. O kur dar kitos partijos? Tai tikrai nemaži pinigai, kad jų poveikio nebūtų galima pastebėti, jeigu jie būtų leidžiami tinkamai. Gi dabar jie, regis, tyčia švaistomi visokiems niekams, iš kurių su pasimėgavimu tyčiojasi interneto svetainių ir socialinių tinklų lankytojai.
Galima spėti, jog partijos telkiasi finaliniam šturmui ir per likusį mėnesį mus užgrius konkurentų kompromitavimo bei agitacijos lavina. Tačiau prasidėję televizijų debatai (kitokios televizijos reklamos nebus, tad partijoms bei jų lyderiams verta pasistengti) nustebino savo tuštumu ir idėjų stoka. Nors kai kuriuose riksmo buvo daug, bet trūko to svarbiausio dalyko, kuris anksčiau rinkimų kampanijos metu pasimatydavo iš karto – vidinės lyderių nuostatos nugalėti. Kol kas gi teledebatai niekuo nesiskiria nuo eilinės Vyriausybės valandos Seime – „pasišpilkuojama“, oponentai patraukia vienas kitą per dantį ir eina kartu į restoraną pietų valgyt, kad reikalus aptarti. Ne tokia būna kova dėl valdžios. Bent jau ne tokia ji būdavo ankstesnių rinkimų metu.
Žinoma, šie pastebėjimai labai subjektyvūs, bet pabendravus su kitais apžvalgininkais, politologais ir sociologais, girdisi lygiai ta pati nuostaba: kur rinkimų kampanija? Kas atsitiko? Nejau partijos visiškai išsisėmė?
Pirmasis paaiškinimas, ateinantis į galvą: politikai tikrai prisibijo tos atsakomybės, kuri gali užgriūti ant naujojo Vyriausybės vadovo pečių, jeigu pasiteisins pesimistinės ekonominės prognozės. Tik patys žiopliausi gali nesuprasti, jog į Lietuvą atsiritus antrajai krizės bangai, pinigų rinkos vėl užsidarys, tad teks arba pjauti visas išlaidas, įskaitant atlyginimus ir pensijas, arba, pripažinus savo neįgalumą, pasitraukti. Vargu, ar yra daug norinčių perimti iš Andriaus Kubiliaus labiausiai nekenčiamo politiko titulą.
Kitas galimas paaiškinimas – partijų viršūnėse vyksta tyli kova dėl valdžios. Štai konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis paragino saviškius po pralaimėtų rinkimų sėdėti opozicijoje, nei siekti išsilaikyti Vyriausybėje, susidėjus su Viktoru Uspaskich. Tai išgirdęs premjeras A.Kubilius pareiškė, kad jo vadovaujama Vyriausybė viską darė teisingai ir po rinkimų darys lygiai tą patį, o naujų koalicijos partnerių ieškos tik tuo atveju, jeigu konservatoriams su liberalsąjūdiečiais iki daugumos pritrūktų kelių balsų. Tokios atviros priešpriešos tarp senojo ir naujojo konservatorių lyderių dar neteko matyti, kaip ir tokio įžūliai savimi pasitikinčio ėjimo į rinkimus su iš Andriaus Užkalnio pasiskolintu šūkiu: „Duskit, pavidoliai“! Šią Seimo rinkimų kampaniją konservatoriai pirmą kartą daro grynai premjero stiliumi. Jeigu pavyks, A.Kubilius ir jo penkiasdešimtmečių bendražygių komanda kokiems 15 metų įsitvirtins konservatorių vadovybėje. Bet jeigu nepavyks, V.Landsbergis primins jiems viską, o Irenos Degutienės šalininkai pridės tiek, kad mažai nepasirodys.
Panaši padėtis ir pas socialdemokratus. Visi supranta, kad po pralaimėtų Seimo rinkimų 2009-ųjų pavasarį netikėtai LSDP pirmininku išrinktas Algirdas Butkečius šiai dienai tėra laikina, kompromisinė figūra, kol „brazauskiniai“ ir „tikrieji socdemai“ aiškinasi, kieno viršus partijoje. Nuolatiniu partijos lyderiu jis taps tik tuo atveju, jeigu LSDP laimės Seimo rinkimus ir dalyvaus formuojat Vyriausybę. Neatmestina galimybė, jog socdemų rinkimų kampanija keistai vangia tapo todėl, kad kai kurie „bičiuliai“ visai nenori A.Butkevičiaus, kuriam prieš akis irgi dar mažiausiai 15 metų politinės karjeros, įsigalėjimo.
V.Uspaskichui Seimo rinkimuose tenka spręsti iš karto dvi problemas: užsitikrinti teisinį imunitetą Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje ir pasiekti, kad jo partija dalyvautų formuojant Vyriausybę esminės dalyvės teisėmis. Priešingu atveju šešerius metus be valdžios sėdinti partijos viršūnėlė gali pradėti maištauti ir pustytis padus į perspektyvesnes partijas.
Eligijus Masiulis turi siekti, kad Liberalų sąjūdis po šių rinkimų liktų vienintele partija, kurios pavadinimas ar lyderis siejasi su žodžiu „liberalas“. Nes tik sutriuškinęs liberalcentristus ir paveržęs visus balsus iš Artūro Zuoko jis galės būti ramus, kad liberalsąjūdiečiai ilgam įsitvirtino tarp tų, kurie lemia Lietuvos politinę raidą.
Taigi, priežasčių iš visų jėgų varžytis Seimo rinkimuose turi visos svarbiausios partijos. Bet vietoje to elgiasi visiškai atvirkščiai. Nejau tikrai galima antroji krizės banga stingdo sąnarius?