Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

Pernai vasarą  nestandartine partija save vadinantis žmonių sambūris “Lietuvos sąrašas” žadėjo beveik revoliuciją. Tačiau susikibus, kieno ranka surašys tąjį sąrašą, visuomenės veikėjo Dariaus Kuolio ir violetinio judėjimo simbolio Neringos Venckienės keliai išsiskyrė, o šiai surašius „Drąsos kelio“ sąrašą, nebeliko ką įrašyti į kitą.

Nors dabar “Lietuvos kelias” skelbia, kad jų remti Seimo nariai net keturi, tačiau Vitalijus Gailius dar rinkimų kampanijos metu pabrėžė esąs remiamas Liberalų sąjūdžio, o ne kažkieno kito, Naglis Puteikis rinkimus laimėjo kaip konservatorių atstovas, o Aurelija Stancikienė ir Algirdas Patackas Seiman pateko su “Drąsos kelio” sąrašu. Taigi keliskart suburtu viskuo nepatenkintų žmonių ir smalsuolių susibūrimu imituoti visaliaudinį judėjimą galima tik iki rinkimų.
Beje, ir minėtas “Drąsos kelias” Seime teturi septynis mandatus, nors N.Venckienė net rinkimų dieną nė neabejojo, kad laimės 30–40 mandatų.
Realybė žiauriai pasišaipė ir iš Kristinos Brazauskienės politinių ambicijų. Išėjusi (ar išprašyta) iš socialdemokratų, moteris norėjo steigti netgi prezidento vardu pavadintą partiją, mat nesuprato, kad šio vardo nepaveldėjo. Paskui su turtuole bendrą partinį ūkį norėjo vesti ubagų karalius Vytautas Šustauskas. Prieš rinkimus ji jau buvo beįtikinti, kad valstybę valdyti gali kiekviena “bufetava”, mat jautė palaikymą virtualioje erdvėje. Tačiau po rinkimų tesidžiaugė, kad ne pirma, o ketvirta nuo galo, mat už jos partiją balsavo vos 0,3 proc. rinkėjų. “Jei garbaus vyro žmona mano, kad velionio vyro garbę automatiškai paveldi žmona ir kad to užtenka naujai partijai steigti, tai rodo jos intelekto spragas”, – diagnozavo buvęs socialdemokratų lyderis Aloyzas Sakalas.
Neatsivėrė Seimo durys ir Algirdui Paleckiui, nors jo vadovaujamo Socialistinio liaudies fronto rinkimų kampanija buvo viena ilgiausių: mojuodami raudonomis vėliavytėmis būrelis daugiausia vyresnio amžiaus žmonių lydėjo A.Paleckį per teismus, kuriuose jis įrodinėjo, kad 1991 m. sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Paneigti sovietų agresijos „frontininkų“ lyderiui nepavyko. O per Seimo rinkimus tapo akivaizdu, kad nostalgija sovietmečiui dega vos 1,2 proc. Lietuvos žmonių.
Neliko Seime ir skandalingųjų Arūno Valinsko šoumenų. Jau anksčiau iš politinio žemėlapio išnykusi Tautos prisikėlimo partija, įsiliejusi į Liberalų ir centro sąjungą, tik patvirtino, kad nulis prie nulio – vis tiek nulis, nors liberalcentristų pirmininkas Algis Čaplikas ir buvo apsišaukęs trečiojo kelio lyderiu.
Visi rinkimų laimėtojais būti negali, tačiau realybę jausti neprošal.