Scapinx nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Artėja rinkimai – daugėja kompromituojančių istorijų. Tokia yra Vakarų pasaulio rinkimų laikotarpio realybė, kurioje tirpsta reitingai, žvanga antrankiai ir kyla naujos žvaigždės.

Lapkritį 2014 m. prieš pat Lenkijos savivaldos rinkimus šalyje kilo tiek skandalų, kad būtų pakakę keleriems ateinantiems rinkimams į priekį. Į skandalų sūkurį pateko ir tie, kurie juokėsi pirmieji, ir tie, kurie – paskutiniai.

Likus keliems mėnesiams iki rinkimų laime tryško opozicinė Teisės ir teisingumo partija (TTP). Pergalę jai žadėjo ir rinkėjų apklausos, ir politologai, ir skandalų dėsnis, mat į nemalonią istoriją įsivėlė TTP konkurentai – valdančioji Piliečių platformos partija (PPP). Ši partija sukompromitavo, kai dviejuose restoranuose padavėjai slapta įrašė ir į paviešino ministrų bei aukštų valdininkų pokalbius, iš kurių paaiškėjo, kad valdantieji yra įsipainioję į korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo skandalus.

R.Sikorskio kaltinimai sukėlė didelį tarptautinį atgarsį ir, anot opozicijos, diskreditavo Lenkijos politikus, kaip nusikalbančius.

Šiek tiek vėliau premjerą Donaldą Tuską išrinkus Europos Vadovų Tarybos pirmininku, PPP reitingai vėl ėmė kilti, bet neilgam: juos vėl numušė niekų priplepėjęs buvęs užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Jis pareiškė, esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš keletą metų Maskvoje D.Tuskui siūlęs pasidalyti Ukrainą, bet vėliau prisipažino tokius teiginius išsigalvojęs.

Tokie R.Sikorskio kaltinimai sukėlė didelį tarptautinį atgarsį ir, anot opozicijos, diskreditavo Lenkijos politikus, kaip nusikalbančius.

Bet paskui paaiškėjo, kad nusikalbėjimas – dar ne pats blogiausias dalykas Lenkijos politikoje, o kaltinamieji virto kaltinančiaisiais. Dienraštis „Fakt“ atskleidė, kad trys TTP atstovai į vienos Europos Tarybos (ET) komisijos posėdį Ispanijos sostinėje Madride vyko ne automobiliais, bet lėktuvu, nors kelionei automobiliais iš Seimo buhalterijos jau buvo paėmę keliolika tūkstančių zlotų. Žiniasklaida atskleidė, kad minėta trijulė tokius triukus per užsienio komandiruotes rengė nuolat, o tą kartą Madride jie net nedalyvavo ET posėdžiuose. Užuot posėdžiavę, jie su žmonomis smagiai leido laiką baruose ir net buvo užfiksuoti rodantys iškeltus vidurinius pirštus Madrido gatvių praeiviams.

O juk minėtos trijulės lyderis tuomet 34 metų TTP atstovas spaudai Adamas Hof­manas garsėjo kaip tik tuo, kad valdančiuosius nuolat kaltino iždo grobstymu, ir aiškino, jog jų partija siekia moralinio politikos atnaujinimo.

Ši Lenkijoje užvirusi skandalų kova tuo nesibaigė. TTP vadovas Jaroslawas Kaczynskis prasikaltusią trijulę skubiai išmetė iš partijos ir, naudodamasis proga, dar pasišaipė, kad PPP iš savo gretų nešalino į korupcijos aferas įsipainiojusių politikų. Be to, priminė, kad apie komandiruočių finansinės kontrolės sugriežtinimą teisuolio tonu prabilęs Seimo pirmininkas R.Sikorskis pats garsėja pomėgiu puotauti už valstybės pinigus.

Tuo tarpu opoziciją palaikantis žurnalas „W Sieci“ likus savaitei iki rinkimų apkaltino Varšuvos merę Haną Gronkiewicz-Waltz pasipelnius iš neteisėtai perimto žydų turto – esą namas, kurį merės vyras advokatas atsiėmė iš valstybės ir perpardavė už 15 mln. zlotų, prieškariu priklausė ne jo dėdei, o žydų Openheimų šeimai.

Po Antrojo pasaulinio karo, kai Varšuvoje žydų beveik nebeliko, vietos aferistas Leonas Kalinowskis suklastojo Openheimų turto dovanojimo aktus ir pigiai perpardavė kelis namus. Nors aferą demaskavęs teismas dar prieš 60 metų nuteisė L.Kalinowskį penkeriems metams kalėjimo, H.Gronkiewicz-Waltz vyras kažkaip sugebėjo perimti namą kaip giminės nuosavybę.

„W Sieci“ taip pat atskleidė, kad kitų L.Kalinowskio suklastotais dokumentais perimtų namų privatizuoti nebuvo leista, o išimtis buvo padaryta tiktai dabartinės merės vyrui.

Dar prieš kelerius metus J.Kaczynskis maršo dalyvius yra pavadinęs tikraisiais patriotais, o šie skandavę antivyriausybinius ir TTP palaikymo šūkius.

Tačiau po šių nemalonumų vienas koziris dar buvo likęs ir PPP – tai Varšuvoje per Nepriklausomybės dienos minėjimą prasidėjusios futbolo chuliganų sukeltos riaušės. Nors opozicinė TTP eitynėse nedalyvavo ir nuo riaušių atsiribojo, žiniasklaida priminė, kad dar prieš kelerius metus J.Kaczynskis maršo dalyvius yra pavadinęs tikraisiais patriotais, o šie skandavę antivyriausybinius ir TTP palaikymo šūkius.

Rinkėjai galiausiai viską sudėliojo į vietas: nubaudė ir vieną, ir kitą partiją. Nors laimėjo valdančioji PPP, tačiau plonyčiu skirtumu, ir tik aštuoniose vaivadijose iš 16-os.

Įdomiai rutuliojosi ir rinkimų skandalas, prieš daugiau nei dešimtmetį krėtęs Prancūziją. Triukšmas prasidėjo 2004 m., pasigirdus kaltinimams, kad tuometis Prancūzijos vidaus reikalų ministras Nicolas Sarkozy ir kiti politikai turi sąskaitas Liuksemburgo banke kaip atlygį už tai, kad prisidėjo prie skandalingo sandorio su Taivanu, kai 1991 m. Prancūzija atšaukė jam embargą ir pardavė kelias savo fregatas.

Nors netrukus paaiškėjo, kad pateiktas sąskaitų sąrašas suklastotas, tyrimas nebuvo nutrauktas. N.Sarkozy ir kiti pradėjo piktintis, kad taip buvo siekiama diskredituoti iškiliausius politikus, o galiausiai visos strėlės pradėjo lėkti į Prancūzijos premjerą Dominique’ą de Villepiną, kuris buvo siejamas su politinio šmeižto prieš savo konkurentą kampanija.

Galiausiai vadinamasis „Clearstream“ skandalas sužlugdė D.Villepino pastangas tęsti reformas ir sulaukė kraštutinių dešiniųjų pasipiktinimo prieš 2007 m. prezidento rinkimus, mat „Le Monde“ išspausdino vieno slapto dokumento ištraukas, kurios, pasak leidinio, įrodo, kad D.Villepinas apie nešvarių triukų kampaniją, juodinančią N.Sarkozy, žino daugiau, nei prisipažįsta.

Vaizdajuostės išvijo G.Saakašvilį

Be skandalų, koreguojančių rinkimų rezultatus, ko gero, nėra apsiėjusi nė viena valstybė. Antai 2014 m. rugsėjį, tiesiog rinkimų išvakarėse, anoniminis vartotojas į  „YouTube“ įkėlė vaizdo įrašą, iš kurio latviai prieš kitą dieną vykusius rinkimus sužinojo, kad Latvijos premjerės Laimduotos Straujumos atstovė spaudai Džeina Tamuleviča dalyvavo aktorių atrankoje į pornografinį filmą.

Žinoma, šis skandaliukas nebuvo pagrindinė priežastis, kodėl L.Straujumos valdančioji partija rinkimuose užėmė antrą vietą ir nusileido prorusiškiems veikėjams, tačiau neabejotinai dalį balsų šis kompromatas iš partijos atėmė.

Gerokai labiau rinkimų rezultatus paveikė prieš parlamento rinkimus Gruzijoje kilęs skandalas. Nors šiuose rinkimuose pergalė buvo prognozuojama Michailo Saakašvilio Jungtiniam nacionaliniam judėjimui, viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai buvo paviešintos vaizdajuostės, kuriose užfiksuota, kaip kalėjimuose kankinami kaliniai. Šie vaizdai visoje šalyje sukėlė masinius protestus, o galiausiai lėmė milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio bloko „Gruzijos svajonė“ pergalę parlamento rinkimuose.

Nepadėjo net tai, kad valdantieji po vaizdajuosčių paviešinimo ėmėsi skubiai slopinti visuomenės pyktį ir kalėjimų reikalų ministru paskyrė kalėjimų sistemą kritikavusį šalies žmogaus teisių ombudsmeną, be to, nusiuntė į kalėjimus policininkus, kurie pakeitė kalėjimų prižiūrėtojus, ir pažadėjo iš pagrindų pertvarkyti kalėjimus.

„Vyriausybės atsakas buvo stiprus, skubus ir adekvatus, bet ji tiesiog neturėjo pakankamai laiko iki rinkimų, kad sumažintų žalą, kurią patyrė dėl šios krizės. O štai „Gruzijos svajonei“ tai buvo dovana, apie kurią ji būtų galėjusi tik svajoti, ir ji ja labai gerai pasinaudojo“, – po rinkimų sakė Tbilisyje įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų instituto ekspertas Aleksandras Rondelis.

Visai kitokios taktikos ėmėsi prieš rinkimus nemalonumų užkluptas Turkijos premjeras Receppas Tayippas Erdoganas.

Prieš rinkimus buvo paskelbti telefoniniai pokalbiai, kuriuose premjeras bei artimiausia jo aplinka sprendžia aktualių su finansinėmis machinacijomis susijusių bylų klausimus, diskutuoja apie milijoninius sandorius ir kalba apie konflikto Sirijoje eskalaciją. R.T.Er­doganas iš karto pareiškė, kad šie skambučiai sufabrikuoti politinių oponentų, o tokią „klastotę“ pavadino grėsme nacionaliniam saugumui. Be to, ėmėsi ir savotiškų veiksmų: apribojo nepalankios informacijos srautą, uždrausdamas šalyje socialinį tinklą „Twitter“, o netrukus – ir vaizdo įrašų peržiūros portalą „YouTube“.

Nors visuomenėje tokie sprendimai sutikti priešingai, R.T.Erdogano politinei karjerai ir populiarumui tai niekaip neatsiliepė.

Priešingai nutiko Slovėnijoje, kur 2008 m. rugsėjį prieš parlamento rinkimus premjeras Janezas Janša įsivėlė į korupcijos skandalą. Tai labai pakenkė J.Janšos centro dešiniųjų Slovėnijos demokratų partijai, kuri likus savaitei iki rinkimų pirmavo apklausose, tačiau per rinkimus pralaimėjo Socialdemokratų partijai.

Tokius rinkimų rezultatus neabejotinai lėmė Suomijos televizijos YLE reportažas, kuriame paskelbta įtarimų, kad J.Janša ir kiti vyriausybės pareigūnai ėmė kyšius, kai 2006 m. Suomijos kompanijai „Patria“ patikėjo didžiausią Liublianos kada nors pasirašytą karinį kontraktą. J.Janša tokius kaltinimus pavadino absurdu ir pridūrė, kad prieš rinkimus yra svarbesnių reikalų. „Užuot diskutavę, kaip per rinkimus galėtume pagerinti savo gyvenimą, aptarinėjame, ar aš ėmiau kyšius“, – įžūliai aiškino J.Janša, tikėdamasis, kad slovėnai, dažnai save lyginantys su italais, korupcijai irgi bus tokie tolerantiški kaip kaimynai pietuose, daugybę metų nekreipę dėmesio į Silvio Berlusconi, iki šiol tituluojamą Europos skandalų karaliumi ir sugebėjusį ilgai išvengti ir teisėsaugos, ir rinkėjų pasmerkimo.

Tas pats S.Berlusconi kartą yra pasakęs, kad geriems rinkimams reikia gero skandalo: „Manote, būčiau Italijos lyderis, jei elgčiausi kaip nuobodi kaimo mergelė?“