katkus

“Prancūzų patarlė sako: žmogų, kaip ir triušį lengviausia pagauti už ausų. Mus, kaip tuos triušius, politikai prieš rinkimus ir gaudo. Tai yra politikams palankią informaciją bandoma “įkelti” į rinkėjų ausis, o per jas – ne tik į jų sąmonę, bet ir pasąmonę”, – sako informacinio psichologinio poveikio metodus tyrinėjantis Organizacijų vertinimo agentūros (OVA) ekspertas, Kauno technologijos universiteto doc. dr. Petras Oržekauskas.
Iš tiesų, kaip paaiškinti, kad vos baigiasi rinkimai ir visi puola piktintis, kas tokius žmones į valdžią išrinko. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: praėjusių Seimo rinkimų vienų favoritų – Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos – reitingas greit po to nukrito nuo buvusių 15 iki 3 proc.
O kaip paaiškinti mūsų trumpą politinę atmintį, kad nebeprisimename nei kaip Rolandas Paksas savo finansinių rėmėjų reikalus Prezidentūroje tvarkė, nei kaip Viktoras Uspaskichas buvo pabėgęs į Rusiją ir tik su antrankiais pargrąžintas?
Ar gali būti tiek daug Lietuvoje naivių, lengvatikių ar tokiems poelgiams pritariančių žmonių? Gal dalis jų rinkėjų būna apkvaišinti “almaksų” juodųjų ar bent jau pilkųjų rinkimų technologijų? O gal, daro prielaidą kiti ekspertai, versijos apie juodąsias rinkimų technologijas pasitelkiamos tik nesėkmei rinkimuose pateisinti?

Mundurai plaunami psichologinio poveikio priemonėmis

Lietuvos viešojoje erdvėje nesunku pastebėti labai keistų dalykų. “Kas yra Paksaitė ir jos vyras? Ji paprasta moteris, turinti išskirtines finansines sąlygas, ir tiek – nei visuomenės veikėja, nei dainininkė, nei minties galiūnė, nei knygų rašytoja ir net ne skaitytoja, nes viename interviu prisipažino skaitanti tik žurnalus. Jos vyras, baustas už daugkartinius kelių eismo taisyklių pažeidimus, irgi nėra asmuo, kurį dėl teigiamo išskirtinumo turėtų nuolat pristatinėti žiniasklaida. Tačiau ši šeima mirguliuoja įvairių leidinių, interneto portalų puslapiuose ir rodoma tik iš teigiamos pusės. Ar tai atsitiktinumas? Vertinant R.Pakso ir jo partijos politinius tikslus bei šiuolaikinių informacinio psichologinio poveikio technologijų efektyvumą – tikrai ne”, – mano P.Oržekauskas.
Ekspertas aiškina, kad siekiant pakeisti paties objekto (asmens, reiškinio, organizacijos ar valstybės) neigiamą vertinimą, naudojamos pilkosios technologijos – kalbama ne apie patį objektą, bet apie su juo susijusius elementus, kurie, nors ir dirbtinai, gali ne tik pridengti objekto neigiamas puses, bet ir pagerinti jo įvaizdį.
“Perpratus informacijos priėmimo bei fiksavimo pasąmonėje mechanizmą, galima pasiekti įspūdingų rezultatų, – neabejoja P.Oržekauskas. – Juolab žinant Lietuvos žmonių politinės atminties trumpumą, kurį galima sulyginti su dažymo procesu, kai viršutinis sluoksnis uždengia prieš tai buvusią spalvą – svarbu kuo daugiau dažų ir gerai parengti dažytojai.”
Pasitelkus šiuolaikines informacijos skleidimo priemones ir jų mastą, žmones paveikti labai paprasta. O teigiamos šeimos paveikslo piešimas, ypač vertinant dabartinę Lietuvos šeimų padėtį ir žmonių konservatyvumą šiuo klausimu, turi dvigubą efektą: skalbiamas R.Pakso munduras ir kartu baksnojama į dabartinę valdžią, kad ji griauna šeimos instituciją. Geresnio rakto į Lietuvos rinkėjų širdį nerasite nė su žiburiu.
Eksperto manymu, R.Paksas savo įvaizdį formuoja naudodamasis įvairiomis dirbtinėmis priemonėmis, pasitelkdamas pagalbinius elementus, apgalvotus pagal specialiai jam parengtą tikslinę ir gerai suderintą programą.
Jis daro prielaidą, kad politikų ir partijų reklama ne tik niekuo nesiskiria nuo elementarių prekių reklamos, bet kartais netgi pasižymi psichologinio karo metodų elementais. Be tradicinių informacinio psichologinio poveikio priemonių: informacinio propagandinio, kai menkinami oponentai ir laimėjus rinkimus žadamas rojus žemėje, ar neurolingvistinio programavimo, kai labai konkreti tezė kartojama kaip malda, yra požymių, kad Lietuvoje gali būti pasitelktas ir psichotroninis poveikis, kai įvairiais vaizdiniais tam tikro dažnio bangų poveikiu žmonės veikiami apeinant sąmonę.
Tyrimai rodo, kad tik 11–13 proc. žmonių, dažniausia jaunų, politikos srityje daromam tokiam poveikiui nepasiduoda. “Tą žino ir asmenys, norintys pasinaudoti psichotroniniu poveikiu. Štai niekaip nepritariama elektroniniam balsavimui per rinkimus. Kodėl? Nes čia aktyviausias būtų jaunimas. O baimės, kad toks balsavimas nepatikimas, nepagrįstos, nes tokiu atveju turėtume atsisakyti ir elektroninės bankininkystės”, – sako P.Oržekauskas.
Efektyviausiai psichotroninį poveikį galima naudoti radijo ir televizijos kanalais. Vadinamasis 25-asis kadras įsigaliojus elektroniniam informacijos perdavimo būdui įgyja dar didesnę galimybę, nes jį sugaudyti čia dar sunkiau. Lengviausia tokį poveikį pasiekti radijo ir televizijos kanalais, o didžiąją jų auditorijos dalį sudaro vidutinio ir vyresnio amžiaus mažesnių miestelių ir kaimų gyventojai, į kuriuos labiausiai ir nusitaikiusios populistinės partijos.

Fabrikuodami komentarus internete bando formuoti nuomonę
“Viešųjų ryšių technologijų” bendrovės vadovas Kęstutis Gečas sako, kad pastaraisiais mėnesiais internete pastebimai padaugėjo komentarų “į vienus vartus”.
Kad tai sisteminga ir kryptinga kampanija, įrodo ir žurnalisto Artūro Račo pasidomėjimas, kas taip energingai komentuoja jo rašinį 15min.lt. Išsiaiškinus, iš kokių internetinių adresų tai daroma, paaiškėjo įdomi schema: tuo pačiu adresu  Darbo partijos lyderį paliaupsina Birutė, o po kelių minučių – Antanas, paskui per kelias minutes “darbiečių” gerbėja Hana tampa Lijana, o Genka – Asta ir t.t. “Bandoma sudaryti nuomonę, kad tokia daugumos žmonių pozicija”, – mano K.Gečas.
Tačiau ar, pavyzdžiui, už Tautos prisikėlimo “šoumenus” rinkėjai balsavo per savo naivumą, ar tai buvo protesto balsai,? O gal žmonės buvo paveikti kokių informacijos “pakrovimo” technologijų? K.Gečo manymu, čia lėmė visuomenės neišprusimas. Tuokart suveikė A.Valinsko bandymas palinksminti tautą, vaidinti savą, politika nesusitepusį žmogų.
OVA ekspertas P.Oržekauskas primena, kad žmonių sąmonėje A.Valinskas buvo kaip Robinas Hudas, vienintelis puikiai sugebėdavęs išsityčioti iš politikų balandžio 1-ąją dalydamas “Auksinius svogūnus”. Bet, jo manymu, antrą kartą į tą pačią upę Tautos prisikėlimo partija, jei ji vis dar egzistuotų, neįbristų.
Komunikacijos konsultacijų agentūros “VRP|Hill & Knowlton” valdybos pirmininkas Mykolas Katkus kvailybėmis ir humoru paremtų politinių kampanijų nepriskiria juodosioms technologijoms. Štai Seimo nario Antano Nedzinsko triuką – savivaldybių rinkimuose neakcentuoti, kad į Alytaus tarybą kandidatuoja ne jis, o jo tėvas, taip pat Antanas Nedzinskas, maža to, suvaidinti vestuves su dar viena kandidate į vietos valdžią – M.Katkus vadina ne juodąja, o “vestuvine” technologija.
“Yra partizaninė rinkodara, kai bandoma mažu biudžetu suduoti stiprų smūgį. O A.Nedzinsko atvejis paprasčiausia kvailas, nes interneto laikais nuslėpti, kas iš tikrųjų kandidatuoja ir kas tuokiasi, neįmanoma. Pigiausia reklama – nusimauti kelnes ir perbėgti Gedimino prospektu. Juk apie tai būtinai kažkas parašys”, – ironizuoja viešųjų ryšių specialistas.
Jo manymu, juodosios technologijos – rusų viešųjų ryšių kompanijų sugalvotas būdas, kaip brangiau parduoti savo paslaugas. O Lietuvoje prieš pradedant kalbėti apie kažkokias partizanines rinkimų kampanijos technologijas pirmiausia reikia pamąstyti apie standartines. Juk mūsų politikai nežino nei kaip sėdėti, nei kaip kalbėti.

Agituoja ne idėjomis, o saldainiais
Iki naujo Seimo rinkimų liko 83 dienos. Politinė kampanija tęsiasi jau ilgiau nei 100 dienų. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. Kęstutis Girnius mano, kad politinė rinkiminė reklama įstatymu taip apribota, jog žmogus, atvykęs į Lietuvą prieš rinkimus, nė nepastebėtų vykstančios agitacijos.
Bet, pasak Vakaruose gyvenusio politologo, kalti ne tik suvaržymai, bet ir Lietuvos politikų nenoras bendrauti su žmonėmis: JAV vykstant rinkimų kampanijai kandidatai keliauja po šalį – susitikimas po susitikimo, o Vokietijoje kandidato atvykimui į miestą suteikiama didelė reikšmė. “Lietuvoje stulbinamas pasyvumas. O kai pralaimimi rinkimai, imama ieškoti juodųjų technologijų ir įtakų iš Rytų. Neneigiu, kad jų gali būti, bet abejoju, ar jos labai veiksmingos”, – mano K.Girnius.
Vyriausiajai rinkimų komisijai, artėjant Seimo rinkimams, jau tenka nagrinėti skundus apie ne visai švarią rinkimų agitaciją ar paslėptą reklamą. Komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas pasakoja, kad dabar tiria atvejį, kai Seimo nario mandato siekiantis šiaulietis Linas Andrulis gerinosi rinkėjams dalydamas saldainius, o įstatymas tai daryti draudžia.
Vis dėlto, Z.Vaigausko manymu, Lietuvoje tokie pagudravimai toli gražu neprilygsta prasimanymams Rusijoje, kurioje tai didelis verslas. “Pas mus apie kandidatus kuriami teigiami filmai, o ten oponentai susuka kompromituojančius”, – mini Z.Vaigauskas.
Beje, šiemet rinkimų Rusijoje nėra, tad nešvariųjų technologijų kūrėjai metėsi į Gruziją, Ukrainą. Kas galėtų paneigti, kad galbūt užsakovų rado ir Lietuvoje?